„Soliario“ siužetas – daugiasluoksnis, jame persipina intymumas ir meilė, žmogaus pasąmonės gelmės, detektyvo linija, mokslinė analizė. Tai knyga apie žmogaus bandymą pažinti nežemiško proto prigimtį ir nežemiško proto bandymą pažinti žmogų.
Soliaris – aplink dvi saules, žydrą ir raudoną, besisukanti tolima, paslaptinga ir mažai ištirta planeta, beveik visa užlieta vandenyno. Į apmirusią Soliario tyrimų stotį atvyksta psichologas Krisas Kelvinas – išsiaiškinti, kodėl vienas mokslininkas nusižudė, o kiti du labai keistai elgiasi. Stoties darbuotojus lanko svečiai – kūniškus pavidalus įgiję grėsmingi vidiniai fantomai vieną rytą Kelvino kambaryje pasirodo jo žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltina save...
Na turiu pasakyti man gėda, bet romanas „Soliaris“ nelyginant jo mažos apimties labai prailgo. Knygoje pasakojama apie planetą „Soliaris“, kuri buvo atrasta šimtas metų prieš užgimstant pagrindiniam knygos veikėjui Krisui Kelvinui. Planeta sukasi aplink dvi saules – raudoną ir žydrą. Atitinkamos teorijos teigė, kad dvigubų žvaigždžių planetose negali atsirasti gyvybė. Buvo paskaičiuota, jog „Soliaris“ per 500 000 metų priartės prie raudonosios saulės per pusę astronominio vieneto, o dar po milijono metų nugarmės į jos įkaitusią prarają. Tačiau jau po keliolikos metų paaiškėjo, kad planetos orbita nerodo jokių laukiamų permainų, tarytum ji būtų pastovi, tokia pat pastovi, kaip mūsų Saulės sistemos planetų orbitos. Buvo pradėti planetos stebėjimai, kurie parodė, kad planeta turi stebinančią tendenciją išlaikyti savo be jokių abejonių nepastovios gravitacijos orbitą. „Soliaris“ susilaukė ypatingo dėmesio, o didžiausio dėmesio sulaukė okeanas gaubiantis planetą. Remiantis analizėm, jis buvo pripažintas organiniu padaru. Mokslininkų nuomonės išsiskyrė: jei biologai okeaną vadina „priešbiologine formacija”, tai fizikai apibūdina jį kaip „plazminę mašiną”. Tyrimai parodė, kad okeanas neveikia pagal mūsų gravitorių dėsnius, bet geba betarpiškai modeliuoti laiko ir erdvės metriką. Buvo atlikti bandymai, norint užmegzti kontaktą, tačiau jie mažai ką davė. Galiausiai stoties mokslininkai pamėgina plazmą provokuoti rentgeno spinduliais, ką JTO konvencija buvo uždraudusi. Atsakas į šį mėginimą – svečiai...
...na o va čia ir prasideda tikrasis knygos siužetas, nes po šių įvykių į „Soliaris“ tyrimų stotį iškviečiamas psichologas Krisas Kelvinas. Vos atvykęs, psichologas randa nusižudžiusį pažįstamą mokslininką Gibarianą, keistai besielgiančius Snautą ir Sartorijų. Taip pat prasideda šiurpoki siurprizai – stotyje iš kažkur ima rastis svetimi žmonės, tarp jų ir nusižudžiusi Kriso mylimoji Harė. Pamažu aiškėja, kad tai – protingo vandenyno, užliejusio visą planetą, išdaigos. Kiekvienas veikėjas gauna savo „svečią“ – priekaištą, trimatį atvaizdą, kurio nesunaikinsi ir nesužeisi. Herojui ima kilti klausimai, kodėl vandenynas taip elgiasi, kodėl jis ignoruoja visus žmonių bandymus užmegzti su juo kontaktą ir ką gi jis tuo nori pasakyti?
Taigi kas laukė daug veiksmo, mokslinės fantastikos, robotų, ar bent jau tradiciškesnių pilkų ar žalių ateivių – liks nusivylę. „Soliaris“ tiesiog yra kitoks. Jis parašytas gūdžiais 1961 metais. Romane aprašoma technologija pasenusi (pranešimai į stotį ateina telegrafu ir teletaipu, sukasi magnetinės juostos). Visgi romano dėmesys sutelktas ne į techniką, kuri čia tėra tiesiog technika, o į veikėjų psichologiją. Knyga yra daugeliu dalykų netradicinė. Joje rašoma apie nežemišką gyvybę, tačiau visas dėmesys sutelktas į žmones. Joje aprašoma ateitis, tačiau romanas bando atkreipti dėmesį į dabarties žmogų. Galiausiai pabaiga visai ne tradiciškai moksliška, o kiek kitokia, parodanti kas mus daro žmonėmis, kas yra intelektas ir kuo mes skiriamės nuo kitų gyvybės formų.
Jei Jūs būtent to ir norėjote, tai liksite patenkinti. Romanas yra labiau filosofinė knyga, nei mokslinė fantastika. Jame palikta labai daug vietos Jūsų mintims, fantazijoms, jausmams ir interpretacijoms. Knyga iškelia daug klausimų į kuriuos atsakymų neduoda, o palieka juos surasti patiems. Ji iškelia vieną pagrindinių filosofinių klausimų – „Ką reiškia būti žmogumi?“. Taip pat ji parodo, kad tyrinėjant nežemišką gyvybę reikia vadovautis ne tik protu, bet ir emocijomis.
Visgi aš likau nusivylęs. Galbūt ne tiek knyga, kiek tuo, kad dar nesu pakankamai subrendęs šiai knygai. Aš didesnę dalį nuobodžiavau, mintys vis klaidžiodavo kažkur kitur, kojos nenustygo vietoje. Viena kuo mane ši knyga patraukė, tai romano atmosfera. Bent jau aš ją skaitydamas jaučiausi lyg turėčiau aukštą temperatūra, o prieš akis mačiau romano sukeltas haliucinacija, visai kaip knygos veikėjai. Skaitydavau vakarais prieš miegą (galbūt tai buvo viena iš klaidų), po ko dar ilgai sapnuose klaidžiojau stoties koridoriais, regėdamas ir kalbėdamas su vaiduokliais. Romanas stimuliuoja mąstyti, ką aš dažnai vengiu daryti, labiausiai, galbūt, dėl mane supančios aplinkos ir dabartinio mano gyvenimo būdo. Vengiu išeiti iš savo komforto zonos, vengiu duoti valią savo giliausioms mintims. Belieka tik apgailestauti ir palinkėti sau knyga perskaityti iš naujo kada nors netolimoje ateityje, nes dabar romanas man nesukėlė jokių emocijų, buvo paprasčiausiai eilinė knyga apie nežemišką gyvybę.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą