Antroji knyga „Moriartis“ – detektyvas, skirtas pikčiausiam garsiojo seklio priešui, grumtynėse su Šerloku Holmsu nugarmėjusiam į Reichenbacho krioklį. Iš vandens ištrauktas Moriarčio kūnas nekėlė abejonių – tai tikrai jis. Blogiui atėjo galas ir visi lengviau atsikvėpė? Ne. Po Moriarčio mirties likusią pavojingą tuštumą tuoj pat užpildė naujas piktasis genijus: paslaptingas vyras, pavarde Devero, ruošiasi užimti Moriarčio vietą ir panardinti Londoną į žmogžudysčių ir chaoso sūkurį. Kaip tik dėl to į Europą atvyksta Pinkertono agentūros detektyvas Frederikas Čeisas, kuris drauge su inspektoriumi Atelniu Džonsu, perėmusiu Holmso tyrimo metodus, bando demaskuoti naująjį blogio genijų. Medžioklė nuveda tyrėjus į tamsiausius ir pavojingiausius Londono užkaborius, nuo dokų iki katakombų – pas piktadarį, kurio visi bijo, bet retas kas yra matęs...
„Ar kas nors iš tiesų tiki tuo, kas įvyko prie Reichenbacho krioklio? Apie tai daug prirašyta, bet man atrodo, kad visiems pasakojimams kažko trūksta – pavyzdžiui, tiesos“. – pradeda savo kalbą Frederikas Čeizas, Pinkertono agentūros Niujorke vyresnysis tyrėjas. „Šerlokas Holmsas ten susitiko su savi didžiausiu priešu, profesoriumi Džeimsu Moriarčiu, ir abu susitikimo dalyviai žuvo – rašė laikraščiai. Vėliau įvykį aprašė ir daktaras Džonas Votsonas, kuris viską suprato neteisingai. Todėl aš sėdu prie savo Remington 2 patobulinto modelio rašomosios mašinėlės ir pradedu didį darbą...“.
Taigi, kaip jau supratote antrojoje Šerloko Holmso epochos knygoje mes būsime supažindinti su tiesa apie didžiausią ir paslaptingiausią garsiajam sekliui nutikusį įvykį, kurį papasakos lygi šiol mums nežinomas šių įvykių dalyvis Frederikas, juodų plaukų, neryškių rudų akių vyras, lieso sudėjimo, sukumpęs, nors dar tik peržengęs keturiasdešimt. Jis buvo Reichenbache praėjus penkioms dienoms po susirėmimo, tačiau visą tiesą nusprendžia papasakoti tik dabar.
Pasakojimas pradedamas praėjus penkioms dienos po įvykių ir apima tą laikotarpį, kai Holmsas buvo laikomas mirusiu. Čia kalbama apie tą dieną, kai Moriarčio lavonas buvo ištrauktas iš vandens, o romano pasakotojas Frederikas susipažįsta su inspektoriumi Atelniu Džonsu iš Skotland Jardo. Šis, beje, visai kaip Holmsas savo pašnekovą nustebina dedukciniais gabumais, pareikšdamas, kad Frederikas yra Pinkertonų agentas, gyvena senamadiškame daugiabutyje, yra nevedęs, nepasitiki šveicarų policija ir pan. Kitaip sakant, mes atrandame autoriaus bandymą Šerloko Holmso laikotarpį pavaizduoti kiek kitokiu kampu, kur veiksmas pateikiamas kitų veikėjų akimis (Holmsas juk mirė pirmojoje knygoje).
Na, turiu pasakyti, kad šis bandymas man pasirodė visai neprastas. Du nauji tyrėjai: amerikietis ir anglas. Pinkertono seklių agentūra ir Skotland Jardas. Vienas atkaklus ir kruopštus, kitas pastabus ir sumanus. Ir šis nenugalimas duetas bandys išaiškinti ir sugauti nemažiau vertą priešininką – Klarensą Davero, žmogų subūrusį didžiausią nusikaltėlius vienijantį tinklą. Šios paslaptingos asmenybės niekas nematė, niekas nežino jo tikrojo vardo, neturi net fotografijos ar paveikslo. Kalbama, kad jam keturiasdešimt metų, kad į Ameriką atvyko iš Europos, kad kilęs iš pasiturinčios šeimos, yra žavus, išsilavinęs ir dosnus filantropas. Tačiau kartu labai apsukrus ir negailestingas žmogus.
Mūsų herojams teks šifruoti slaptą laišką, keliauti traukiniu, lankytis dvare pilname lavonų, išvengti sprogimo, vytis karietą, spęsti spąstus, sustabdyti saugyklos apiplėšimą, maskuotis ir net lankytis kapinėse!
Turiu pasakyti, kad antrasis autoriaus bandymas yra ne ką prastesnis nei pirmasis, nors, mano nuomone, ši serija labiau patrauks Holmso gerbėjus arba pradedančiuosius detektyvinių romanų skaitytojus. Man gi apsiskaičiusiam detektyvais buvo kiek per paprasta, kiek per vaikiška. Aš dar puikiausiai atsimenu tuos laikus, kai daugiausia skaičiau panašaus stiliaus ir turinio knygas, tačiau tie laikai jau praeity, mat pastoviai skaitydamas kriminalinius romanus išlavinau savo skonį ir tokios knygos manęs jau ne be stebina. Visgi gerbiu rašytoją už jo bandymą prikelti seniai pamirštus laikus ir veikėjus, nors leidyklai aš visgi pasiūlyčiau geriau atsigręžti į senąją detektyvinę klasiką. Tarkim, kodėl neišleidus naujai poros Fantomo serijos knygų ar net patį Arseną Liupeną? Šios knygos senos, bet tikrai labai geros.
Romano pabaiga atskleidžia netikėtą paslaptį, kurios, skaitant visai nesijautė. Vien už tokią netikėtą pabaigą aš pridedu vieną balą ir iš viso rašau tris. Knygos pabaigoje taip pat spausdinamas trumpas apsakymas „Trys monarchės“, kuris man pasirodė tikrai vertas dėmesio ir kuriam aš drąsiai rašau keturis balus iš penkių. Jei kitą autoriaus knygą sudarys trumpi apsakymai, aš ją būtinai pirksiu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą