1987. Netė Rouzen jau spėjo patikėti, kad traumuojanti praeitis pamiršta. Rūpestingi globėjai ir mylintis vyras padėjo susikurti naują gražų gyvenimą. Tačiau per pokylį ji pastebi žmogų iš praeities, kuris gali sudaužyti Netės gyvenimą į šukeles. Tik jauna moteris nė už ką nesutiks grįžti į košmarą ir nebebus auka...
2010. Detektyvas Karlas Mjorkas iš Kopenhagos neišaiškintų bylų skyriaus tyrinėja Ritos Nilsen, palydovių agentūros savininkės, dingimo aplinkybes. Tyrimas atskleidžia, kad dingusioji tėra viena iš painios dėlionės detalių ir neišaiškintas įvykis ne vienintelis – tai tik nerimą keliančios sekos, kurios niekas nepastebėjo dvidešimt metų, pradžia...
Ta diena prasidėjo kiek kitaip nei įprastai. Buvo trečiadienis, Rouzė buvo aitriai prisikvėpinusi kvepalais, patalpoje atsidavė pelėsiais, dienos šviesos lempa palubėje mirkčiojo dažniau nei paprastai, o Asadą užpuolė gripas. Tą dieną Karlas Mjorkas gavo seną bylą apie moterį vardu Ritą Nielsen, kuri organizuodavo „egzotinius šokius“ ir kuri dingo nuo žemės paviršiaus. Apmaudu, bet Rouzei perskaičius bylą, Karlo susidomėjimas prabudo iškart, o netrukus vienas po kito pradėjo kilti klausimai. Visgi jis niekaip negalėjo atrasti laiko prisėsti prie bylos, nes vis kažkas sutrukdydavo. Visų pirma, visas skyrius kenčia nuo gripo epidemijos, Karlas užklumpamas buvusio policininko su prašymu padėti išmalti lietuviui nosį, o dar atrandamas naujas posūkis vinių pistoleto byloje, kurioje Ankeris ir Hardis buvo pašauti palaikėje pašiūrėje. Taigi tik į dienos galą Karlas galiausiai ėmė domėtis byla, o tada ėmė varvėti ir jo nosis. Vienu žodžiu šūdiniausia diena savaitėje, kurią jis nusprendė pataisyti kiek nusnausdamas namie.
Taigi labai greitai mes esame įtraukti į dar vieną seną bylą, kuriomis ir garsėja „Q“ skyriaus serijos knygos. Daug kas pasakys, kad senos bylos ne taip intriguoja, kaip naujos, gal tame ir yra kiek tiesos, bet mane istorija užkabino labai greitai. Visa knyga yra pateikiama dvejomis laiko perspektyvomis, kur vienoje veiksmas vyksta 1987 metais, o kitoje – dabartyje, t. y. 2010 metais. Nenoriu atskleisti apie ką knyga, pasakysiu tik tiek, kad romane viena moteris bando atsilyginti savo skriaudėjams už gyvenimo negandas, kurias ji patyrė, pakviesdamas juos pietų. Na o Karlas tiesiog dirba savo darbą – bando išaiškinti seriją žmonių dingimų.
Romanas visai kaip ir ankstesnės knygos patraukia savo humoru, įdomiais veikėjais, neeiliniu siužetu ir tragiška, tačiau gyvenimiška istorija. Man labai patinka Jussi Adler-Olsen knygos, nes jos ne tik, kad įdomios, bet jose veikėjų gyventojai nestovi vietoje. Tarkim, kad ir šioje knygoje Karlo buvusi žmona Viga rengiasi tekėti vėl, o kadangi su Karlu ji vis dar oficialiai neišsiskyrusi, šis turto dalyboms turės iškrapštyti virš pusės milijono kronų. Arba ta vieta su Hardžiu, kur rašoma apie tai, kad vieną dieną jis gali pradėti judinti bent vieną savo pirštą.
Vienu žodžiu, knyga yra tikrai verta dėmesio, tik yra vienas bet. Bet knygoje praktiškai nėra jokios paslapties ir ji yra labai nuspėjama. Jei tas taip nekrito į akis ankstesniuose romanuose, tai čia man pasirodė labai labai didelis minusas. Paprasčiausiai nebuvo stimulo lėkti iš darbo kuo greičiau namo, kad tik galėtum toliau skaityti romaną. Vien už tai norėjosi nuimti vieną balą, bet visgi palikau visus keturis, mat pabaiga tikrai verta dėmesio. Aišku jei tolimesni kūriniai bus panašūs, bus tikrai kiek apmaudu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą