Knygoje „Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ pirmąkart susiduriame su garsiu Moriso Leblano sukurtu personažu. Pirmasis detektyvinis novelių romanas „Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ – gerokai netradiciškas, kupinas sudėtingų kriminalistikos mįslių, pristatantis skaitytojui naujo tipo vagį – romantiką, teisybės ieškotoją, turintį savo garbės kodeksą, dažnai bendraujantį su policija, bet visais atvejais nepraleidžiantį progos „priglausti“ brangenybių ir vertingų meno kūrinių.
Lupenas puikiai moka keisti savo išvaizdą, yra nesugaunamas, išsisuka bet kurioje situacijoje, iš anksto praneša, kad apiplėš, net nurodo, ko būtent pageidautų. Jam nesvetimi ir žmogiški jausmai, – pavyzdžiui, įsimylėjęs panelę Nelly, tyčia pasiduoda policijai, kad dievinamoji atkreiptų į jį dėmesį, susižavėtų jo drąsa ir riteriškumu. Ilgai nesvyruodamas, net grąžina pavogtus daiktus, kai patiria, jog jinai supranta ir mato jo niekingus veiksmus.
M. Leblanas vengia pažeminti ir nepalankiai vaizduoti Lupeną. Jis linksmas ir nerūpestingas kaip vaikėzas, rafinuotas kaip aristokratas, sumanus ir vikrus kaip tikras savo amato meistras. Skaitytojas nejučia pamiršta, kad skaito apie vagį, ima žavėtis jo sumanumu, lanksčiu protu, džentelmenišku elgesiu. Ne veltui jau pirmame kūrinyje gimęs Lupenas savo populiarumu nenusileidžia Šerlokui Holmsui, su juo rungtyniauja.
Arsenijaus Lupeno nuotykiai prasideda nuo arešto. Pirmosios novelės vaizduoja Arsenijų, kaip teatro artistą, kuris valdo ir šokdina vietinę policiją, kaip marionetes. Iš kalėjimo kameros jis organizuoja įsilaužimus ir galop pabėga prižiūrėtojams iš panosės. Tada ir prasideda didžioji vagies džentelmeno karjera...
Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1990 m.): Arsenijaus Lupeno areštas; Arsenijus Lupenas kalėjime; Arsenijaus Lupeno pabėgimas; Paslaptinga kelionė; Karalienės karoliai; „Širdžių septynakė“; Ponios Imbert seifas; Juodasis perlas; Šerlokas Holmsas atvyksta per vėlai.
Ištrauka iš knygos „Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas“ 1990 m.
Keista kelionė! Taip gerai prasidėjo! Kai dėl manęs, turiu pasakyti, kad neturėjau nė vienos kelionės, kuri būtų buvusi tokia saugi. „Provenca“ – greitasis laivas, patogus, jam vadovauja vienas iš draugingiausių žmonių. Buvo susibūrusi rinktinė publika: mezgėsi pažintys, judrūs vyrukai organizavo pasilinksminimus. Klostėsi malonus įspūdis, kad esame atskirti nuo pasaulio, tarsi būtume kokioj nežinomoj saloj, todėl norom nenorom turėjome susipažinti.
Taigi pažindinomės...
Ar esate kada nors galvoję, kiek esti originalumo ir netikėtumo šiuose susibūrimuose žmonių, kurie prieš dieną nepažinojo vienas kito ir kurie per kelias dienas tarp beribio dangaus ir begalinės jūros taps didžiausiais draugais, kartu kęs okeano rūstybes, baisius bangų puolimus, audrų dūkimus ar mirtiną apsnūdusių vandenų ramybę?
Pats gyvenimas, paliestas kai kurių tragiškumų, yra toks pat – su savo audromis ir galimybėmis, savo puikybėmis ir nepasitikėjimu, – štai gal dėl to gyvenama nepaisant baimės, nuolat skęstant linksmybėse, juolab kad kelionė trumpa, kurios jau matyti galas, vos tik jai prasidėjus.
Mažoji plūduriuojanti salelė dar priklauso tam pasauliui, nuo kurio, rodosi, jau visai atsipalaidavusi. Bevielis telegrafas pašaukia iš kito pasaulio, iš kurio gaunamos žinios paslaptingiausiu būdu.
Ir taip pirmomis valandomis pasijutome, kad esame sekami, pastebėti, dargi pralenkti to tolimo balso, kuris retkarčiais vienam ar kitam iš mūsų šnibždėjo žodį kitą iš ten. Du draugai kalbėjosi su manimi. Dešimt, dvidešimt kitų siuntė savo liūdnus ar linksmus atsisveikinimus.
Dabar, antrą dieną, nutolus apie penkis šimtus mylių nuo prancūzų krantų, audringą popietę bevielis telegrafas perdavė tokią telegramą:
„Arsenijus Lupenas jūsų laive, pirmoj klasėj, šviesiais plaukais, dešinėj rankoj žaizda, keliauja vienas, vardu R...“
Tą akimirksnį tamsiame danguje smarkiai trenkė perkūnas. Elektros bangos buvo nutrauktos, telegramos likusi dalis žuvo. Pavardės, po kuria slėpėsi Arsenijus Lupenas, tebuvo žinoma pirmoji raidė.
Jeigu būtų pranešta kita žinia, neabejoju, kad ir telegrafo tarnautojai, ir laivo kapitonas paslaptį būtų išlaikę. Bet esti įvykių kurie, rodosi, iškelia aikštėn griežčiausią slaptumą. Tą pačią dieną, negalima pasakyti kaip, bet pasklido žinia, visi žinojo, kad garsusis Arsenijus Lupenas tarp mūsų.
Arsenijus Lupenas tarp mūsų! Nepagaunamas vagis, apie kurio narsybę mėnesiais pasakojo visi dienraščiai! Slaptingas asmuo, su kuriuo mūsų geriausias policininkas Ganimardas stojo į kovą ir kuri taip visus žavėjo! Arsenijus Lupenas, tas fantastiškas džentelmenas, kuris darbavosi tik pilyse ir salonuose ir kuris vieną naktį, įėjęs į barono Sormano namus, išvyko tuščiomis rankomis, palikęs vizitinę kortelę su šiuo paaiškinimu: „Arsenijus Lupenas sugrįš, kai turtai bus didesni!“. Arsenijus Lupenas – tai žmogus, tūkstantį kartų persikūnijęs: tai šoferis, dailininkas, bokso treneris, geros šeimos jaunikaitis, senis, marselietis komisionierius – keliautojas, rusas gydytojas, ispanas toreadoras...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą