Garsaus amerikiečių I. Levino romanas, kuriame pasakojama bemaž neįtikima istorija. Jauna šeima atsikrausto į provincijos miestelį, kuriame tikisi įsikurti ir pabėgti nuo didmiesčio triukšmo bei rūpesčių. Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad šis žingsnis taps lemtingu ir išties siaubingu įvykių pradžia. Sveiki, atvykę į Stepfordą, kur viskas ne taip, kaip atrodo...
Sakysit kas tau čia užėjo, kad pasiėmei skaityti tokią knygą ir dar su tokiu viršeliu. Bet viskas iš tikrųjų yra logiškai paaiškinama. Mėgstu pasiimti kokį rašytoją ir perskaityti visas jo knygas lietuvių kalba, ypač jei jų nėra daug. Jau esi skaitęs vieną Ira Levino knygą, tad nusprendžiau perskaityti ir kitą, tokiu būdu padėdamas tašką ties šiuo autoriumi. Kaip sugalvojau, taip ir padariau.
Prieš imdamas skaityti šią knygą, visai nežinojau jos siužeto. Kažkodėl man atrodė, kad joje rašoma apie šeimą, kuri atsikrausto į mažą miestelį, o vėliau paaiškėja, kad visos miestelio moterys yra raganos. Taigi kaip jau supratote, tikėjausi kažko antgamtiško.
Iš dalies siužetą atspėjau, bet tik iš dalies. Norėdama saugumo ir taurumo, viena šeima iš tikrųjų atsikelia į ramų Stepfordo miestelį. Tai pagrindinė veikėja Džoana Eberhart, jos vyras Volteris, ir jų vaikai Kim ir Pitas. Jie nori būti laimingi, nori, kad vaikams sektųsi mokykloje, kad jie surastų gerų draugų, o jų svajonės išsipildytų. Volteris iškart įstoja į vyrų asociaciją, na o Džoanai tenka tvarkytis namuose. Reikėtų paminėti, kad Džoana yra fotografė, bei moteris, pasisakanti už moterų teises. Ji nusprendžia įkurti moterų klubą, juk vyrai tokį jau turi. Tačiau aplankiusi kaimynes pamato, kad nieko nedomina ši jos idėja. Dar keisčiau pasidaro, kai betvarkydama namus, Džoana sename laikraštyje atranda, kad kažkada Stepforde iš tikrųjų buvo moterų klubas, tačiau vėliau iširo. Pasidaro kažkiek paslaptinga. Va čia atrodo būtų pats laikas visoms toms antgamtinėms jėgoms, apie kurias kalbėjau, pasirodyti, ir mes jų sulaukiame, tik kiek kitokia forma nei aš tikėjausi. Nenoriu atskleisti ką mes čia randame, pasakysiu tik tiek, kad žmonės atvykę į Stepfordą labai greitai pasikeičia. Knygos idėja tikrai nebloga, labai tinkama susukti gan neblogą filmą su daug paslapties ir įtampos, nors pačioje knygoje paslaptingumo man trūko. Kitose knygose tiesiog kabo virš galvos paslaptingumo atmosfera, visai kaip tankūs debesys pro kuriuos nieko nesimato, o va čia to nesijautė, nors įtampos į knygos galą man netrūko. Ira Levino knygų idėjos būna išties neblogos, tik va išpildymas galėtų būti geresnis, gal padėtų daugiau vaizdingumo. Kaip bebūtų, knyga man pasirodė kokybiškesnė nei anksčiau mano skaityta „Rozmari kūdikis“, skaitosi palyginti lengvai, plius yra gan plona, tad panorėjus galima perskaityti per porą dienų. Pabaiga įdomi, nors aš laukiau šiokio tokio paaiškinimo, tai kas gi ten dėjosi iš tikrųjų. Rekomenduočiau skaityti pirmiausia moterims, o labiausiai namų šeimininkėms.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą