Kai į kovą už valdžią įsitraukia figūra, esanti už politikos ir įstatymo ribų, sunku numatyti, kuo baigsis ši priešprieša. Tokia figūra A. Buškovo romane yra pirmojo rango kapitonas Mazuras, skaitytojams pažįstamas iš romanų „Piranijos medžioklė“ ir „Piranijos pėdsakas“.
Trys nuskendę laivai guli jūros dugne. Atrodytų, jų seniai nebegaubia jokios paslaptys – visi pažymėti žemėlapiuose, jų triumuose nebėra jokių lobių... Bet ar taip yra iš tiesų? Ir kodėl būtent šie laivai atsiduria visų nedidelio Rusijos miestelio gyventojų dėmesio centre? Kodėl aplink juos rezga intrigas dviejų šalių specialiosios tarnybos, mafija bei „žalieji“? Paslaptingos povandeninės ekspedicijos dalyvių mirtys įkaitina atmosferą. Kapitonui Mazurui, seniai išbrauktam iš gyvųjų sąrašo, teks įsikišti į įvykių eigą ir užkirsti kelią siaubingai tragedijai...
Turbūt, retas rusakalbis skaitytojas yra nieko negirdėjęs apie pirmojo rango kapitoną Kirilą Mazurą. Lietuvių skaitytojams šis rūstus, tvirtas ir žodžio kišenėje neieškantis personažas yra mažiau žinomas, tačiau kiekvienas Aleksandro Buškovo knygų skaitytojas, skaitęs apie šio veikėjo nuotykius, nelieka jam abejingas.
Šioje knygoje Mazuras praktiškai vadovaujamas generolo Glagolevo, išvyksta į miestelį Tiksoną, kur jis turės ištirti kelis paslaptingus įvykius. Misijos vieta tampa – Tiksonas. Miestelis turintis maždaug trisdešimt tūkstančių gyventojų, kurio devynios dešimtosios noriai, kad ir rytoj, išsikeltų į žemyną, bet negali. Reikalai čia, kaip ir visur, velniškai prasti. Kainos klaikios, pinigų nėra, valgyti irgi nėra ką. Miško medžiagos perkrovimo fabrikas nebedirba antri metai. Naftos žvalgyba uždaryta. Vienu žodžiu, žmonės ne gyvena, o tik šiaip taip laikosi, nenušlavę visko tik dėl įgimto rusiško kantrumo. Misijos tikslas – ištirti jūros dugne nuskendusius tris laivus. Prieš tris mėnesius apylinkėse pradėjo dvėsti visi jūros gyventojai, daugiausia žuvys. Vandens komisija pradėjo tirti vandenį, tačiau nieko jame nenustatė. „Žalieji“ pradėjo kaltinti armiją, dėl atliekų palaidojimo, kai ši tvirtino nieko nelaidojusi ir net neturinti tam skirtos įrangos. Galiausiai prieš dvi savaites aptinkamas pro šalį plaukęs laivas, su nunuodyta visa įgula. Ištirti dugno buvo pasiųsti du narai, tačiau ir šiems nepasisekė. Vienas iš jų išplaukė pusgyvis, o kitas dingo be žinios...
Na turiu pasakyti, kad knygos siužetas yra išties labai geras ir nekasdieniškas, tačiau knyga skaitėsi labai sunkiai ir lėtai, tad kol ją perskaičiau, spėjau suskaityti net penkias kitas knygas. Tiesiog nekabino ir nors tu ką. Kol Mazuras panyra po vandeniu, tenka perskaityti apie trečdalį knygos. Iki to tenka tenkintis gan dideliu šūsniu ne visai įdomių dialogų ir keliais paslaptingais įvykiais, kaip mikrofonų aptikimas viešbučio kambaryje. Galiausiai vis kas nors bandė sutrukdyti veikėjams panirti po tuo prakeiktu vandeniu. Mazuras apkaltinamas pedofilizmu, komandą užpuola žmonės su peiliais ir pan.
Knyga visai kaip ir pirmosios dvi knygos yra tiesiog pergrūsta veiksmu. Susidaro toks įspūdis, lyg rašytojas save nuvertintų ir galvotų, kad jo kūriniai netinkami išplaukti į tarptautinius vandenis, dėl ko jis stengiasi dvigubai ar net trigubai daugiau, taip paversdamas šį romaną tiesiog veiksmo bomba.
Paslapties čia irgi netrūksta, mat romane randame daug mįslingų įvykių, o pagrindinė viso šurmulio priežastis paaiškėja tik knygos pabaigoje. Povandeniniai aprašymai nardant, paskendę laivai, salos, visa tai pritraukia skaitytoją ir nuteikia jį išties nekasdieniškiems nuotykiams.
Ir vizgi kažko trūko. Manau, romaną suskaityti būtų buvę daug įdomiau filmo arba kompiuterinio žaidimo forma (manau gautųsi išties geras), nors iš manęs knyga gauna didelį pliusą vien už pistoleto su duslintuvu panaudojimą.
Ilgai svarsčiau, kiek balų duoti šiai knygai, ir visgi nusprendžiau jai parašyti trejetuką. Galbūt, pasirinkau netinkamą laiką jai skaityti, o, galbūt, ir pats rašytojas šiek tiek persistengė su veiksmo gausa ir užtęstu siužetu, kurio užtektų bent trims knygoms parašyti. Skaitėsi tiesiog per daug lėtai, nors aš visgi neatsisakau ketinimų perskaityti dar vieną, paskutiniąją šio rašytojo knyga, pavadinimu „Piranija sugrįžta“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą