2016 m. gruodžio 3 d.

„Vienuoliktas įsakymas“ ~ Jeffrey Archer

„Vienuoliktas įsakymas“ (Jeffrey Archer, 2016 m.). Knygos įvertinimas: 2/5.

Konoro Ficdžeraldo tarnybinė charakteristika įspūdinga: jis – karo didvyris, profesionalų profesionalas, mirtinas CŽV ginklas – samdomas žudikas, daug metų tarnavęs savo šaliai, apdovanotas Garbės ordinu, ištikimas šeimos vyras. Tačiau dvidešimt aštuonerius metus jis gyveno dvilypį gyvenimą, ir jau besirengdamas pasitraukti į pensiją, susiduria su pavojingiausiu priešu, kokį kada nors buvo sutikęs – savo bose Helena Dekster.

CŽV direktorė Helena Dekster visada laikydavo valdžios vadžias savo rankose. Bet kai iškilo grėsmė jos pačios karjerai, vienintelis šansas išlikti – tai sunaikinti Ficdžeraldą. Kelios dienos prieš jam pasitraukiant iš priedangos Kompanijos, jis siunčiamas į kitą pasaulio kraštą, gavęs pavojingiausią užduotį: likviduoti iškilusią grėsmę nacionaliniam saugumui – išrinktąjį naują Rusijos prezidentą.

Politinio trilerio veiksmas rutuliojasi nuo Kolumbijos per Ovalinį kabinetą Baltuosiuose rūmuose, rusų mafijos vadeivos slaptąją irštvą Sankt Peterburgo pakraštyje, Rusijos prezidento rinkimų peripetijas, Pietų Afriką iki pat Australijos. Ficdžeraldas turi „išgelbėti pasaulį“ ir save patį, kai CŽV, be Dešimties Dievo įsakymų, galioja dar vienas – vienuoliktasis: neįkliūk.
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną puikaus pasakotojo Džefrio Arčerio romaną, pavadinimu „Vienuoliktas įsakymas“. Pastarasis nepaisant garsaus ir populiaraus rašytojo vardo, man pasirodė kaip savotiška šiuolaikinio trilerio parodija. Jis tiek nuspėjamas ir banalus, kad aš turėjau atsiversti knygos viršelį ir įsitikinti, kad tikrai skaitau Džefrį Arčerį.

Jame pasakojama apie Konorą Ficdžeraldą, karo didvyrį, profesionalų profesionalą, mirtiną CŽV ginklą – samdomą žudiką, daug metų tarnavusį savo šaliai. Dvidešimt aštuonerius metus jis tarnavo šaliai, tačiau dabar, besirengiant pasitraukti į pensiją, jis pats tampa taikiniu.

Na o viskas prasidėjo nuo to, kad jis gavo įsakymą nužudyti Rikardą Gusmaną, kandidatą į prezidento postą Kolumbijoje. Užduotį jis atliko švariai, tačiau, kai apie tai sužinojo pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, jis tai traktavo, kaip jo įsakymų nepaisymą, bei rado šaunią galimybę atsikratyti jau ilgai nemėgstamos CŽV viršininkės Helenos Dekster galvos. Pastaroji pradėjus svilti padams savo vienintelį liudininką išsiunčia į savižudišką misiją – pašalinti naujai renkamą kandidatą į Rusijos prezidento postą.

Taigi trilerio veiksmas rutuliosis nuo Kolumbijos per Ovalųjį kabinetą Baltuosiuose rūmuose, bei Sankt Peterburgo gatves. Ficdžeraldas turės gelbėti savo kailį, bei eilinį kartą sau ir pasauliui įrodyti, kad jis yra tas pats geriausiasis.

Ir nors viskas skamba, kaip kažkas labai puikaus, kaip kažkas labai įdomaus ir kupinas veiksmo, knyga man pasirodė, kaip eilinis pigus trileris. Na bet pažvelkime į viską detaliau.

Konoras Ficdžeraldas užaugo šeimoje, atsidavusioje įstatymui ir tvarkai. Jo senelis Oskaras iš tėvo pusės, šimtmečio sandūroje iš Kilkenio emigravo į Ameriką, o kelios valandos po išsilaipinimo Elis Ailende, prisidėjo prie savo pusbrolio tarnaujančio policijoje. Kadangi buvo tarp mažo būrio farų, nesutinkančių imti kyšių iš gangsterių. Todėl jam nepavyko tarnyboje pakilti aukščiau seržanto laipsnio. Užtat Oskaras susilaukė penkių dievobaimingų sūnų. Trys vaikai stojo tarnauti į policiją, vienas tapo dvasininku, o paties Konoro tėvas ėmė studijuoti baudžiamąją teisę, o baigęs ėmė dirbti FTB. 1949-aisiais jis vedė ir susilaukė vieno sūnaus, kurį pakrikštijo Konoru. Jis buvo talentingas amerikietiškojo futbolo žaidėjas. Jis buvo nedrąsus, ypač kai kalba eidavo apie moteris. Žaisdamas futbolą permiegojo tik su viena mergina, kuri nebuvo išranki žaidėjams. Vėliau jis sutiko Megę Berk, kuri šoko Airių šokių klube. Jis suprato, kad ji bus jo žmona. Juodu susituokė dvi savaitės po to, kai Megė baigė koledžą su pagyrimu. Po dešimties mėnesių gimė Tara. Kol Megė baigė mokslus universitete, pats Konoras baigė karininkų mokyklą. 1972 m. liepą jis išvyko į Vietnamą, kur praleido du metus. Penki mėnesiai po to, kai sugrįžo į tėvynę, prezidentas jį apdovanojo aukščiausiu šalies karininko pasižymėjimo ženklu – Garbės ordinu. Buvęs jo kuopos vadas pakvietė jį dirbti į specialųjį padalinį Vašingtone. Būtent nuo tada prasidėjo apgaulės...

Taigi, kaip jau supratote, Konoras nebus tik eilinis vienišas atskalūnas, o turės žmoną ir dukrą, tad šeimyniniai epizodai bus vienas iš romano akcentų. Tas gal ir tinka knygose apie mafiją, bet tik ne rimtame trileryje. Visa tai man pasirodė, kaip visiška priešingybė, kitam populiariam trilerių rašytojui Frederikui Forsaitui, bei buvo ta silpnoji knygos vieta, traukusi ją į dugną.

Kitas dalykas, tai profesionalumo stoka. Vietoje to, kad Konoras Rusijoje kurtų strategiją ir ieškotų savo plano spragų, jis vaikšto po galerijas, žiūri baletą, lanko miesto aikštę, ar stebi spektaklį teatre. Tas labai tiko Kliftonų kronikos knygose, bet tik ne čia.

Kitas dalykas, tai patys Rusijos prezidento rinkimai. Konoras vyksta nužudyti vieno iš kandidatų, kuris šiai dienai atsilieka, tačiau kuris, jei taptų populiarus, turėtų būti pašalintas. Tas man pasirodė labai juokinga. Juk Rusijos rinkimų baigtis būna žinoma iš pat pradžių. Tas buvo anksčiau, tas yra ir dabar. Tad visas tas šurmulys dėl rinkimų ir laukimas kas laimės, man pasirodė kaip visiškas absurdas. Atrodo lyg rašytojas visiškai nenusimanytų politikoje, kas man pasirodė tiesiog neįtikėtina prisiminus kitus jo romanus.

Kiek įdomiau pasidaro, kai Ficdžeraldas galiausiai sugaunamas ir įkalinamas Rusijos kalėjime. Čia jam įvykdomas teisminis procesas, kurio verdiktas – mirties bausmė pakariant. Tačiau jei manote, kad sąžiningas ir doras žmogus neturės draugų, galinčių jam padėti, labai klystate. Mainais už pabėgimą iš kalėjimo, jis turės atsilyginti mafijai, įvykdydamas pradinį savo misijos tikslą – pašalinti Rusijos prezidentą. Be kita ko Konoras dar turės sugalvoti planą, kaip apsaugoti savo šeimą ir draugus nuo mafijos galvažudžių.

Jei nepažinočiau Arčerio ir nežinočiau ką jis sugeba, pagalvočiau, kad jis visai išsikraustė iš proto. Ištrinkit garsaus rašytojo vardą nuo knygos viršelio, o sakinį „The New York bestselerių autorius“ užtušuokite ir gausite pigų kioskinį romaniūkštį už tris eurus ir 99 centus. Tikrai gėdinga. Jau geriau antrą kartą perskaityti Jano Flemingo, Frederiko Forsaito, ar Roberto Ladlemo knygas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2016 m. gruodžio 1 d.

„Goldeneye“ ~ John Gardner

„Goldeneye“ (John Gardner, 2012 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Once Xenia worked for the KGB. But her new master is Janus, a powerful and ambitious Russian gang that no longer cares about ideology. Janus's ambitions are money and power; its normal business methods are theft and murder. And it has just acquired GoldenEye, a piece of high-tech space technology with the power to destroy or corrupt the West's financial markets. But Janus has underestimated its most determined enemy... James Bond.
Romanas „Auksinė akis“ yra papasakotas garsaus bondianos rašytojo Džono Gardnerio rankomis, tačiau yra sukurtas pagal to paties pavadinimo filmo, pasirodžiusio 1995 metais, scenarijų. Knyga neseka Džono Gardnerio romanų siužeto linijos ir vyksta 1995 metais. Kitaip sakant romanas yra savotiška ekranizacijos kopija perkelta iš spalvotų kino ekranų į juodo-balto pasaulio puslapius, ko, galbūt, ir nepasakytum pradėjęs skaityti kūrinį. Knygos veiksmas rutuliojasi gan lėtai, veiksmo nėra tiek daug, o ir pats pasakojimas nėra toks spalvingas ir jaudinantis, kokį mes matome jį kine. Galbūt toks ir buvo rašytojo sumanymas – sudaryti įspūdį, kad filmas yra sukurtas pagal romaną, o ne atvirkščiai.

Šioje knygoje Džeimsas Bondas kovos su tarptautiniu nusikaltėlių sindikatu „Janusas“, kurio nariai užgrobia slaptą rusų ginklą „Auksinė akis“. „Auksinė akis“, tai prietaisas leidžiantis atmosferoje valdyti ir susprogdinti branduolinius užtaisus, po ko visa aplinkinė technika kosmose ir žemėje išeina iš rikiuotės. Piktavalių rankose šis prietaisas galėtų tapti puikia priemone daryti spaudimą kitų šalių Vyriausybėms. Teroristai tai pasiekia užgrobę ir išžudę vienos požeminės stoties esančios toli Rusijos šiaurėje narius. Gyvi lieka tik du programuotojai: Natalija ir Borisas. Taigi dalis knygos veiksmo bus pateikiama Džeimso Bondo akimis, kuris išsiunčiamas susidoroti su „Januso“ teroristais, ir išsigelbėjusios Natalijos akimis. Iškart pagirsiu scenarijaus autorius, kurie rusiškus personažų vardus parinko skirtingus ir ne visai stereotipinius. Jei gerai prisimintume ankstesnes Gardnerio knygas, tai jo romanuose piktadariai buvo arba Kolios, arba Konstantino vardais (kas yra viena ir tas pats). Man tai pat patiko tas faktas, kad skaitydamas knyga tu turi galimybę pažvelgti į veikėjų vidinių minčių voratinklį, ko nėra filmuose.

Misijos metu Džeimsui Bondui teks katapultuotis iš „nematomo“ sraigtasparnio, susprogdinti šarvuotą traukinį, pasivažinėti Sankt Peterburgo gatvėmis tanku ir, žinoma, suvilioti kelias ilgakojes gražuoles. Įvairių transporto priemonių įvaldymas ir panaudojimas filmuose, buvo vienas iš pagrindinių filmų apie agentą 007, kuriuose vaidino aktorius Pirsas Brosnanas, akcentų. Be šių dalykų Bondas dar vairuos Aston Martin, skris lėktuvu, plauks kateriu ir t. t. Romanas savyje taip pat turės lenktynes automobiliais, lošimą kortomis, apsilankymą rusiškoje pirtyje, kas man labai priminė Jano Flemingo romanus. Smagu, kai scenaristai nepamiršta atiduoti pagarbą tokiam puikiam pasakotojui kaip Flemingas. Na o pagrindinis piktadarys šį kartą bus, nepatikėsite... agentas 006!

Kūrinyje Džeimso Bondo viršininką M., pakeičia kita persona ir dar moteris, tad Bondas jaučiasi šiek tiek nusivylęs, nors ir neslepia susižavėjimo „skaičių karaliene“ pramintos viršininkės operatyvumu. Misijos metu jis segės specialų diržą-iššaunantį kablį, turės tušinuką-granatą, bei dėvės laikrodį su lazeriu. Tas nėra daug, tačiau jei prisimintume Jano Flemingo romanus, tai tokio personažo kaip Kju ten išvis nebuvo.

Vienas įdomiausių knygos momentų, kai Džeimsas Bondas įsilaužia į cheminių ginklų gamybos bazę esančią prie užtvankos Rusijoje. Tai jis padaro nušokęs su virve nuo užtvankos viršaus, kas tapo savotišku filmo ir filmą reklamuojančių reklaminių filmukų akcentu.

Apibendrindamas pasakysiu labai paprastai. Kas prioritetą labiau teikia knygoms, liks patenkinti šiuo Gardnerio ir scenaristų darbu. Na o kas labiau myli kiną, bus nusivylę, kad dabartinis Džeimsas Bondas net per nago juodimą nėra toks „kietas“, kaip Pirsas Brosnanas filme „Auksinė akis“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2016 m. lapkričio 28 d.

„Nepažįstamasis iš veidrodžio“ ~ Sidnis Šeldon

„Nepažįstamasis iš veidrodžio“ (Sidnis Šeldon, 1996 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Tą valandą, kai romano herojus Tobis Tempias išvydo pasaulį, jo motina mintyse ištarė: „Tu būsi didelis žmogus“. Matyt, motinos gali nuspėti savo vaikų ateitį, nes pasitvirtino ir Žozefijos Činski motiną persmelkdavusi nerami nuojauta: „Kada nors jai tikrai atsitiks kas baisaus“. Iki išsipildė motinų pranašystės, jiems teko nueiti vingiuotą kelią.
Nors romanas „Nepažįstamasis iš veidrodžio“ yra vienas pirmųjų Sidnio Šeldono darbų, tačiau rašytojo talentas jau jaučiamas ir čia. Knyga vaizduoja trijų žmonių gyvenimus, jų sėkmių ir nesėkmių istorijas, ir kaip žmonės neišvengiamai tampa laiko aukomis. Tai jauno artisto Tobio Templo kelio į žvaigždes, jaunos, likimo nuskriaustos merginos Žozefijos Činski, ir vieno kino studijos viceprezidento Semo Vinterso istorijos.

Tobio istorija mums parodys, kaip jis augs pas kontroliuojančią motiną, kurią jis labai mylės. Išgirsime jos nuolat sūnui kartojančius žodžius: „Dievas nori, kad tu išgarsėtum!“. Mes išvysime, kaip Tobis įsidarbins pas magą, kaip vėliau mirs jo motina, kaip Tobis paklius į armiją, kaip įstos į vaidybos mokyklą, pamatysime pirmąjį Tobio pasirodymą purviname bare, vėliau prabangiame viešbutyje, tada seks Tobio vestuvės iš reikalo, kelionė į Korėją ir kiti nutikimai. Tobio nuoširdumas bus toks mielas, kad net širdį maus: jis bus kaip tas mažas pergąsdintas kiškutis, kuriam atrodo, kad tuoj tuoj dangus ant galvos užgrius. Norėsis tiesiog pulti prie jo, apkabinti ir guosti, kad viskas bus gerai.

Žozefijos istorija bus ne ką lengvesnė ir mažiau tragiška. Gimusi negyva, o vėliau atgaivinta ji nuolat kovos su migrenos priepuoliais, augs Odesoje, Teksaso valstijoje pas religingą motiną, bus laikoma keistuole ir nuolat jausis vieniša. Mes pamatysime jos motiną virtusią niūria fanatike, apsėsta Dievo bausmės ir trokštančios šitos bausmės. Pamatysime Žozefijos norą gyventi taip, kaip gyvena kino žvaigždės jos mėgstamuose vaidybiniuose filmuose. Pamatysime jos pirmąją meilę ir pirmąją išdavystę. Merginos istorija labai tragiška, tačiau be galo įdomi.

Rašytojas mums taip pat papasakos Semo Vinterso „Pan Pasifik“ kino studijos viceprezidento rūpesčius dėl aktorių ir režisierių užgaidų. Holivudas čia bus panašus į cirką su trimis arenomis, kur grumsis nesutramdomi išprotėję personažai, lyg minų laukas, pilnas trypiančių idiotų. Dauguma aktorių, režisierių ir prodiuserių sirgs egocentrizmu ir didybės manija, tai bus nedėkingos, ištvirkusios destruktyvios personos. Na o kai esi kino studijos viceprezidentas, visa ši našta tampa dešimt kartų sunkesnė.

Visos istorijos man pasirodė labai įdomios ir vertos būti išgirstos. Jauno vaikino, visą gyvenimą norėjusio tapti artistu istorija, jaunos ir likimo sugniuždytos merginos istorija, ir Holivudo grietinėlėje besimaudančio žmogaus istorija. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog anksčiau ar vėliau šių veikėjų keliai susikirs.

Turiu pasakyti, kad nors veikėjai gal ir stereotipiniai ir šiek tiek karikatūriški, o paties romano nepavadintum rimtu kūriniu, tačiau aš mėgavausi kiekviena minute jį skaitydamas. Kiekviena Tobio sėkmė gimdė džiaugsmo ašaras manyje, o kiekviena nesėkmė, kėlė liūdesį. Žozefijos istorija kiek kitokia, jai likimas nepagailėjo išbandymų nuo pat pradžių, tad mano užuojautą ji pelnė nuo pirmųjų savo gyvenimo žingsnių. Semo istorija, galbūt, emocine prasme silpniausia, tačiau leidžia pažvelgti į kino pramonės užkulisius.

Vienas įdomiausių knygos akcentų, kai Tobis pamilsta jauną aktorę siekiančią šlovės, kuri kartą stebuklo dėka išgelbsti jo gyvybę. Tačiau Tobis net giliausiame košmare negalėjo susapnuoti, kad vėliau ji taps ir jo budeliu.

Tai vyro ir moters istorija, kurie nepaisant nesėkmių ir pažeminimų, siekia tapti pasaulinės šlovės žvaigždėmis, Tai savotiška šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos istorija vykstanti niekur kitur, o šešiasdešimtųjų Holivude.

Jeigu ieškote kažko lengvai skaitomo, tačiau emocingo ir dramatiško, atkreipkite dėmesį į puikaus pasakotojo Sidnio Šeldono romaną „Nepažįstamasis iš veidrodžio“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.