Įkeliama...

2016 m. rugsėjo 25 d.

„Korleonių šeima“ ~ Mario Puzo, Ed Falco

„Korleonių šeima“ (Mario Puzo, Ed Falco, 2012 m.). Knygos įvertinimas: 5/5.

Niujorkas, 1933-ieji. Miestas ir visa šalis nugrimzdę į Didžiąją depresiją. Tuo metu suklesti nusikalstamos šio didmiesčio gaujos (Šeimos), bet artinantis sauso įstatymo pabaigai nenumaldomai artėja ir mūšis, nulemsiantis, kurios iš jų iškils, o kurių laukia žiaurus galas.

Vitui Korleonei nieko nėra svarbiau už šeimos ateitį. Mažiausi jo vaikai Maiklas, Fredas ir Konė lanko mokyklą ir nežino, kuo iš tikro verčiasi tėvas, o įsūnis Tomas Heigenas studijuoja universitete. Daugiausia nerimo Vitui kelia Sonis, jo vyriausias vaikas. Donas Korleonė spaudžia Sonį tapti verslininku, bet nekantrus, nutrūktgalviškas septyniolikmetis nori kitko – žengti tėvo pėdomis ir imtis tikrojo Šeimos verslo.

„Korleonių šeima“ – jaudinantis, subtilus romanas apie tradicijas ir smurtą, ištikimybę ir išdavystę patiks gausiems „Krikštatėvio“ gerbėjams, kurie visada troško dar daugiau, ir supažindins su šia knyga visą naują kartą.
Knygoje pasakojama į Niujorką atvykusio Vito Korleonės istorija, kai jis dar nėra Donas. Dėmesį prikausto įspūdinga Vito gyvenimo Amerikoje pradžia, žmonės, padėję jam iškilti, varžovai bei tuometiniai ir būsimieji priešai. Vitas Korleonė – neturtingas Italijos valstietis, norėjęs užtikrinti geresnį gyvenimą savo šeimai – tačiau sugebėjo tapti įtakingiausios didmiesčio gaujos (Šeimos) Donu.

Šioje knygoje mes susipažinsime su tuo, kaip Sonis pirmą kartą sužinojo kuo verčiasi jo tėvas, pamatysime, kaip Vitas Korleonė statosi namą, regėsime Vito atsiminimuose atgijusios motinos raginimą kalbėti, mat ji nerimaudavo, kad jis tiek mažai kalba. Jo tėvą vakare prie laužo pasakojantį įvairias istorijas, ar brolį besijuokiantį šiam užmigus prie vakarienės stalo. Pamatysime ir liūdnuosius Vito atsiminimus: nešamą tėvo karstą, motiną, klūpančią prie negyvo sūnaus Paolo, šūvius aidinčius iš toli...

Tai bus laikai, kai Tomas studijuos universitete, Sonis turės gerą darbą automobilių taisykloje, o Fredas, Maiklas ir Konė vis dar lankys mokyklą. Knyga parodys tuos ankstyvus laikus, kai Vitas dar tik kūrė planus, kaip gyvens jo vaikai. Tomas taps teisininku ir užsiims politika. Sonis bus pramonės magnatas. Maiklas, Fredas ir Konė buvo dar per maži, kad tėvas numatytų jiems ateitį, bet ateis ir jų eilė. Kiekvienas turės tapti tuo, ko norės Vitas.

Ed Falco Marijaus Pjuzo lūpomis papasakos istoriją, kaip Sonis su bičiuliais vogė sunkvežimį su alkoholių, parodys, kaip Tomas pakliuvo į Korleonių šeimą, kaip vyksta karas tarp mafijos šeimų, ką reiškia būti mafijozo mergina, kas būna, kai įkliūni padaręs nusikaltimą, ar negali apsispręsti ką mylėti.

Tik pradėjęs skaityti šį romaną, buvau labai priekabus ir nepatenkintas. Dialogų man atrodė per daug, kalba sausa, stilius neišskirtinis, siužetas skurdus ir t. t. Bet, manau, buvau toks kritiškas rašytojui Ed Falco tik dėl to, kad Marijus Pjuzas yra išties įstabus rašytojas, o jo kūriniai tai ne tik knygos pasakojančios įvairiomis temomis, tai romanai su siela, o parašyti su meile. Atmetęs visus priekaištus ir nepasitenkinimus, atradau išties gerą ir labai įdomų romaną. Manau, Ed Falco sugebėjo pagauti, kas svarbiausia Korleonės šeimos istorijoje ir, svarbiausia, sugebėjo tai perteikti šioje knygoje įtikinamai. Tai ne vien susišaudymai, vagystės, muštynės ir kitas smurtas. Tai daugiau romanas pasakojantis apie vaikų ir tėvų santykius, apie vyto ir žmonos santykius, apie santykius tarp brolių ir seserų, meilužių ir draugų, tai knyga apie meilę, ryžtą, ištikimybė, drąsą ir nutrūktgalviškumą. Mes kartu su rašytoju keliausime Korleonės šeimos istorija, matysime jų bėdas ir rūpesčius, džiaugsmus ir lūkesčius.

Nors romanas manęs nesužavėjo taip stipriai, kaip paties Marijaus Pjuzo proza, tačiau aš manau, kad šis autoriaus bandymas yra labai vykęs ir įstrigs atmintyje ilgam. Atrodo lyg su kiekvienu sakiniu jis darytųsi vis įdomesnis, o tam tikru momentu net pralaužtų įvertinimo skalės lubas. Jame yra daug šaunių elementų, tarp kurių tikroviški veikėjai, sklandus pasakojimas, nenuspėjamumas, ar įtikinamai pavaizduotas Amerikos Didžiosios depresijos laikotarpis, kuomet galiojo „sausasis įstatymas“. Būtent tada iškilo didžiosios mafijos šeimos, būtent tada Korleonės pradėjo auginti savo galią.

Šiame romane „sausasis įstatymas“ jau eina į pabaigą, tad mafijos sindikatams ir gangsteriams tai yra klestėjimo laikotarpio pabaiga. Viršūnėje išlikti galės tik stipriausias, tad Vitas Korleonė rengiasi didžiajam karui. Dabar kaip niekad anksčiau yra svarbu laikytis kartu ir užtikrinti šeimos saugumą.

Nors romano finalas visiems skaičiusiems originaliąją „Krikštatėvio“ dalį yra nesunkiai nuspėjamas, manau, skaitant šią knygą, lygiai kaip ir skaitant daugumą knygų, svarbus ne galutinis rezultatas (atomazga), o pats skaitymo procesas arba kitaip pati istorija. Ji man pasirodė be galo įdomi ir pilna netikėtumų. Ačiū Ed Falco ir Marijui Pjuzui už galimybę susipažinti su didžiojo Dono ir jo šeimos priešistore. Netolimoje ateityje žadu perskaityti ir Mark Winegardner bandymą įsijausti į įžymųjį Krikštatėvį, tad laukite pratęsimo.

P. S. Nepatariu skaityti mano „Krikštatėvio“ apžvalgos, mat tada dar nebuvau pasiruošęs nei rašytojui Marijui Pjuzui, nei pačiam „Krikštatėvui“ apskritai. Tiesa pasakius norėčiau išvis ištrinti tą įrašą iš puslapio, tačiau to nedarau, mat jis parodo mano, kaip skaitytojo progresą, bei skonio lavėjimą. Pradėjęs nuo pigių Viktorijos laikotarpio romanų, dabar vis dažniau renkuosi psichologinius romanus ir kitus, kiek rimtesnius kūrinius.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2016 m. rugsėjo 21 d.

„Piranija sugrįžta“ ~ Aleksandras Buškovas

„Piranija sugrįžta“ (Aleksandras Buškovas, 2001 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Garbė ir Tėvynė – tai ne tušti žodžiai žmogui, praėjusiam gyvenimo mokyklą ir davusiam priesaiką. Pirmojo rango kapitonas Mazūras visiems laikams įsisąmonino, kad privalo didvyriškai iškęsti visus sunkumus ir netektis, negailėti savo gyvybės... Šito jis neužmiršo netgi atsidūręs Lotynų Amerikos tankynėse, pelkėse, apsuptas priešų. Bet kur pasislėpsi nuo švelnios meilės?
Perskaičiau dar vieną „Piranijos“ serijos knygą, šį kart jau paskutiniąją lietuvių kalba. Joje pasakojama apie tai, kaip generolas Glagolevas išsiunčia kapitoną Mazurą ir papulkininkį Kacuba, kartu su KGB darbuotoju Fransua, į Santa Kroče respubliką esančią kažkur Lotynų Amerikoje. Viename iš ežerų, esančiame šalies džiunglėse, nukrito lėktuvas „Česna“. Visi skridę lėktuvo žuvo. Vienas iš lėktuvo keleivių turėjo metalinį lagaminėlį prisegtą prie jo riešo, kurio turinys yra labai svarbus rusų žvalgybai. Mazuras su Kacuba, gavę diplomatinius Rusijos pasus, turės surasti ežerą ir iškelti lagaminėlį. Deja, lagaminėlį tuo pat metu „medžioja“ ir JAV žvalgybos agentai, o dar nepamirškime ir šalies lobių medžiotojų, kurie neįtardami lagaminėlio svarbos, brangius dokumentus gali paprasčiausiai sunaikinti. Taigi mūsų herojų laukia dar vienas nuotykis, šį kart tolimoje šalyje, kitame žemyne...

Apžvelgiant šią knygą, turbūt, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie jos veiksmo vietą. Santa Kročė – šalis Lotynų Amerikoje, kurios ekonomikoje labai išvystytas agrarinis sektorius, vario rūdynai, deimantai ir opalai. Buvęs diktatorius, donas Astolfas Greneris, kažkada labai gerai žinoma asmenybė, liaudyje vadintas Numero Uno, iš kiekvienos firmos ir firmelės, netgi mažiausios krautuvėlės ar provincijos degalinės gaudavo iki trisdešimties procentų pelno. Prieš šešiolika metų jį pagaliau nuvertė, o dar po pusmečio sušaudė Karakase. Per tuos šešiolika metų šalis pastebimai suliberalėjo. Paskutiniaisiais metais užsimezgė šioks toks karinis bendradarbiavimas, Rusija jiems pradėjo siųsti kovinius sraigtasparnius, lengvuosius šautuvus ir BMP... Pas juos, beje, yra ir nemaža rusų kolonija, emigravusių baltagvardiečių palikuonys. Daugelis buvusių karininkų trisdešimt ketvirtaisiais dalyvavo Santa Kročės kare su kaimynais, dabartiniais laikais rusų palikuonys valdo tris ketvirtadalius žvejybos laivyno ir žuvies perdirbimo įmonių. Tarybiniais laikais apie tai buvo tylima, tačiau toji bendruomenė yra įtakinga, Dono Astolfo laikais netgi galiojo ypatingas nurodymas: be reikalo prie rusų nekibti, baudžiamojon atsakomybėn traukti tik tada, jeigu iš tikrųjų prasižengė. Bet svarbiausia ką čia reikėtų paminėti, kad šalis Santa Kročė, yra visiškas rašytojo fantazijos vaisius, nors joje nesunkiai galima atpažinti Paragvajaus Respubliką.

Kalbant apie knygos herojus, tai jų jau pristatinėti, turbūt, nereikia. Tai visų galų meistras Kirilas Mazuras, žodžio kišenėje neieškantis personažas, nestokojantis humoro jausmo ir tvirtybės. Papulkininkis Kacuba, geras pirmojo rango kapitono Mazuro draugas, jau ne kartą gelbėjęs pastarojo kailį. Nikolajus Glagolevas, generalinio Rusijos GRU štabo generolas-majoras, apie penkiasdešimties metų, padalinio vadovas, kuriame tarnauja Kacuba ir Mazuras. Donja Estebanija – turtinga Santa Kročės žemvaldė, su kurios paslaptimis Kirilas Mazuras ir Michailas Kacuba susipažino romane „Masalas piranijai“. Taip pat negras Fransua, apie keturiasdešimties metų vyras, buvęs KGB karininkas, nesantuokinis Afrikos princo ir rusų mergelės sūnus. Olga Kareas – vietinės saugumo tarnybos darbuotoja, tolima žuvusios Mazuro žmonos giminaitė ir kt.

Pagrindiniai pavojai su kuriais susidurs mūsų herojai bus trys: pirmiausiai – veiksmo vieta. Nors ir ne pusiaujo tropikai, bet vis vien ne kurortas: nykus užkampis, vietinių gyventojų beveik nėra, kaimanai, gyvatės, mašalai ir pan. Antra – jėgos struktūroms nepriklausantys individai. Kitaip tariant, avantiūristai ir geriljerai (partizanai). Netoli Irupanos yra savavališkos deimantų ir opalų kasyklos. Čia suplaukia, švelniai tariant, savotiški subjektai. Geriljerai – rimtesnis pavojus. Ten jų nėra daug, bet kartais užklysta. Galop trečias, pats rimčiausias pavojus... – amerikiečių žvalgybininkai, žinantys apie lėktuvo katastrofą ir siekiantys to paties tikslo. Šis punktas man pasirodė pats įdomiausias, mat paprastai skaitydamas šnipinėjimo romanus esu amerikiečių pusėje, o skaitydamas šią knygą, buvau priverstas palaikyti rusus, kas buvo kiek neįprasta.

Grįžtant prie knygos siužeto, tai romane mūsų herojams teks priedangos sumetimais lankytis bordelyje, gaudyti viešbučio kambarių šniukštinėtojus, keliauti traukiniu, gintis nuo geriljerų, plaukti garvežiu, slėptis nuo milžiniškos anakondos, kautis dvikovoje, lankytis pas burtininką, sėdėti kalėjime, skristi lėktuvu, nardyti ir t. t.

Knyga yra kupina veiksmo, rusiško humoro, netikėtų posūkių ir, žinoma, meilės. Romanas nenusileidžia ankstesnėms mano skaitytoms rašytojo knygoms, tik gal kiek nervino pakankamai lėta ir užtęsta romano įžanga. Vietoje to, kad mūsų herojai iškart nertų į džiungles ir pavojus, jie iš pradžių susitvarko visus popierius, gauna leidimus ginklams, sudaro komandą, vėliau keliauja traukiniu bei garvežiu ir t. t. Tiesa pasakius, tam tikru momentu lagaminėlio paieškos netgi nustumiamos į šalį, kai mūsų herojams tenka gelbėti vieną merginą iš nelaisvės. O dar nepamirškime krūvos nereikšmingų, bei neįdomių dialogų, kurių čia taip pat netrūksta. Jei palyginčiau šią knygą su, tarkim, Džeimso Bondo romanais, tai pastaruosiuose dialogų yra tiek, kiek reikia siužetui ir nė gramo daugiau. Na o Buškovas, turbūt, yra apskritai žmogus mėgstantis pakalbėti, tad jo knygų herojų kalba apima tiek orų prognozę, anekdotus ar eilėraščius, tiek pamąstymus apie gyvenimo prasmę.

Kaip bebūtų, perskaičiau visas „Piranijos“ serijos knygas lietuviškai ir dabar galėsiu dar vieną rašytoją išbraukti iš savo norimų perskaityti autorių sąrašo. Tas tikrai džiugu, nes sąrašas yra ilgas, o laiko viską perskaityti, kaip visad per mažai.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2016 m. rugsėjo 17 d.

„Mirusiųjų inspektorius“ ~ David Morrell

„Mirusiųjų inspektorius“ (David Morrell, 2016 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

1855-ieji. Iš bestselerio „Žmogžudystė yra menas“ jau pažįstamas garsus literatas ir dar garsesnis Viktorijos laikų Anglijos opiomanas Tomas de Kvinsis su dukra Emile ruošiasi kuriam laikui ištrūkti iš Londono. Tačiau jų planus netikėtai sugriauna amžino rūko gaubiamą miestą staiga vėl sukausčiusi baimė ir nežinia: blausių dujinių žibintų apšviestose gatvėse viena po kitos pasipila paslaptingos žmogžudystės. Aiškėja, kad šįkart žudiko taikinyje – aukščiausių Anglijos visuomenės sluoksnių atstovai, o rašteliai, kuriuos žudikas palieka prie savo aukų, leidžia įtarti, kad grėsmė yra iškilusi pačios karalienės Viktorijos gyvybei. Genialusis Tomas de Kvinsis supranta, kad jo ir ištikimųjų palydovų – Emilės ir Skotland Jardo detektyvų Rajano ir Bekerio – neišvengiamai laukia dar vienas iššūkis, dar vienos žūtbūtinės lenktynės su itin pavojingu, itin išradingu ir kaip niekad grėsmingą planą turinčiu varžovu...
Deividas Morelas mus kviečia į dar vieną jaudinantį nuotykį, vykstantį XIX a. vid. Anglijoje, Karalienės Viktorijos laikotarpiu. 1855 metų Londonas. Prieš keturias dienas dėl siaubingai netikusio vadovavimo armijai Krymo kare, žlugo Didžiosios Britanijos vyriausybė. Miestas skendi chaose ir nepastovume. Netrukus įvykdoma serija brutalių ir apgalvotų nusikaltimų. Kažkas žudo aukštesniosios klasės atstovus ir pilietinius lyderius. Prie kiekvieno mirusiojo randamas raštelis, nurodantis į asmenis, kažkada bandžiusius pasikėsinti į karalienę Viktoriją. Kyla prielaida, kad Karalienė taip pat pavojuje. Vienos žmogžudystės liudytoju tampa ir pats opiomanas Tomas de Kvinsis bei jo dukra Emilė. Vykstant eilinėms pamaldoms Šv. Jokūbo bažnyčioje, nužudoma ledi Kosgrouv. Netrukus paaiškėja, kad nužudyta ne tik ji, bet ir visa jos šeima. Kas žudo šalies išrinktuosius? Vienas asmuo ar visa grupė? Ar toks pats likimas laukia ir Karalienės? Į šiuos ir kitus klausymus atsakymus surasime tik perskaitę šį nuostabų kūrinį.

Taigi kaip jau supratote, pasiėmiau skaityti dar vieną opiomano Tomo de Kvinsio kūrinį, kuris jau yra antroji serijos knyga. Joje mes kartu su de Kvinsiu, jo dukra Emile, bei detektyvu inspektoriumi Rajanu ir jo padėjėju detektyvu seržantu Bekeriu, bandysime sustabdyti seriją mirčių. Reikėtų, galbūt, paminėti ir tai, kad didesnė dalis personažų, tokių kaip de Kvinsis ar Emilė, yra tikri veikėjai, o ne išgalvoti (jie tikrai gyveno XIX a. Anglijoje), tad jų portretai abejonių nekelia. Kiti personažai man pasirodė taip pat be galo įdomūs ir įtikinami, tad tai išties didelis pliusas knygai. Rašytojas juos nesunkiai prikėlė pasitelkęs dialogus, įtikinamas veiksmo scenas ir realių bei išgalvotų faktų mišinį.

Romanas visai kaip ir pirmoji serijos knyga „Žmogžudystė yra menas“ yra tarsi gyva ir interaktyvi enciklopedija, nukelianti mus į XIX amžiaus vidurio Londoną. Autorius tiksliai ir autentiškai vaizduoja Anglijos Viktorijos laikotarpį, detaliai piešia, kaip vykdavo pamaldos bažnyčioje, kaip rengėsi gedintieji, rašo kada buvo įkurta Londono policija, kaip atrodo miesto kalėjimai ir beprotnamiai, kuo buvo skiedžiami gėrimai baruose ir t. t. Romane taip pat daug kalbama apie karališkąją porą, bei monarchiją apskritai. Tas tikrai džiugino ir pelnė dar vieną pliusą knygai.

Vienas dalykas kuo šis šiuolaikinis romanas skiriasi nuo originalių to meto laikotarpio knygų yra tas, kad rašytojas nesikuklino ir žmogžudystes pavaizdavo pakankamai žiauriai. Perrėžtos gerklės, išdurtos akys, pasmaugimas, nugirdymas sugižusiu pienu ir pan. To tikrai nerasi Šerloko Holmso novelėse, tad jaunesnius skaitytojus tai gali kiek šokiruoti.

Visgi luomų pasiskirstymo, to meto chaoso ir Londono aprašymais abejoti netenka. Morelas tikrai turi Dievo duotą dovaną sausus vadovėlinius faktus paversti įdomia ir lengvai skaitoma informacija. Skaitydamas esi perkeliamas į to meto epochą, matai pagrindinius tos epochos privalumus ir trūkumus. Kas galėjo žinoti, kad net pati Anglijos karalienė nešiojo sukneles, kurios žalia spalva buvo paryškinta žiurknuodžiais?! Nuostabu! Arba tai, kad lašiša buvo dažoma raudonais dažais, kuriuose buvo švino! Grįžtant prie Londono, tai jis čia yra toks pats gyvas ir lygiavertis veikėjas, kaip ir kiti knygos personažai. Su savo aukštuomene ir prastuomene, prabanga ir skurdu, dorybėm ir ydom, visuomene ir architektūra.

Kai kas gali sakyti, kad knygos siužetas yra kiek skurdokas, tačiau aš taip nemanau. Romane daug šaunių elementų, be to, ei! Juk tai tik antrasis autoriaus bandymas pasinerti į XIX a. Anglijos Londoną. Autorius dar patobulės ir, galbūt, net perlenks originalius Viktorijos laikotarpio rašytojus. O be to, kas iš Jūsų atspėjo, kas yra tikrasis žudikas?

Apibendrindamas pasakysiu, kad nepaisant nedidelių minusų, manau, kad ši knyga yra verta būti perskaityta. Ji yra ne tik intriguojantis istorinis detektyvas, bet ir puikus žinių apie karalienės Viktorijos laikotarpį šaltinis. Būtų tikrai įdomu sulaukti ir lietuvių rašytojų detektyvų, kurių romanų veiksmas vyktų XVIII-XIX a. Lietuvoje. O jei tokių yra, tai kodėl aš apie juos nieko nežinau?

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.