“All good things must come to an end, Constant Reader, and not even Stephen King can make a story that goes on forever. The tale of Roland Deschain’s relentless quest for the Dark Tower has, the author fears, sorely tried the patience of those who have followed it from its earliest chapters. But attend to it a while longer, if it pleases you, for this volume is the last, and often the last things are best.
Roland’s ka-tet remains intact, though scattered over wheres and whens. Susannah-Mia has been carried from the Dixie Pig (in the summer of 1999) to a birthing room–really a chamber of horrors–in Thunderclap’s Fedic; Jake and Father Callahan, with Oy between them, have entered the restaurant on Lex and Sixty-first with weapons drawn, little knowing how numerous and noxious are their foes. Roland and Eddie are with John Cullum in Maine, in 1977, looking for the site on Turtleback Lane where “walk-ins” have been often seen. They want desperately to get back to the others, to Susannah especially, and yet they have come to realize that the world they need to escape is the only one that matters.
Thus the book opens, like a door to the uttermost reaches of Stephen King’s imagination. You’ve come this far. Come a little farther. Come all the way. The sound you hear may be the slamming of the door behind you. Welcome to The Dark Tower.”
Jei manęs kas paklaustų, ką reikšmingo tu padarei 2021-aisiais metais, aš greičiausiai atsakyčiau – perskaičiau septintąją Tamsiojo bokšto serijos knygą! Taip aš pasakyčiau ne dėl to, kad šioje knygoje yra virš tūkstančio puslapių, o dėl to, kad ties ja baigiasi Rolando iš Gileado saga! Pastarąją Stivenas Kingas rašė ne vieną dešimtmetį, dėl ko daugelis skaitytojų ne tik spėjo užaugti ir susenti, bet net ir sukūrė šeimas, ar susilaukė vaikų. Joje, kaip ir ankstesnėse knygose pasakojama apie garsųjį Rolandą, kuris kartu su savo ka-tetu bando išvaduoti visatą nuo nemirtingų, visatos centrui ir aplink jį esantiems pasauliams, grėsmę keliančių jėgų. Na bet neužbėkime įvykiams už akių ir pabandykime grįžti šiek tiek į pradžią... Praėjusioje knygoje mes skaitėme apie tai, kaip Rolando ka-tetas išsibarstė po visą visatą. Siuzana Dyn atsidūrė Fediko Dogane, kur į pasaulį ruošėsi išleisti pusiau žmogų, pusiau demoną. Donaldas Kalaganas ir Džeikas Čambersas tuo metu kovojo su aštriadančiais vampyrais, o Rolandas Diskeinas ir Edis Dynas bandė surasti jų istorijos širdį. Šioje knygoje jiems ir vėl pavyksta susitikti, po ko jie pratęsia kelionę į Tamsujį bokštą. Visgi netrukus kelią jiems pastoja Algusas Sientas, kuris kartu su savo pagalbininkais bando sunaikinti paskutiniuosius visatos spindulius ir taip sukelti Tamsiojo bokšto griūtį. Susirėmimo metu vienas iš Rolando draugų žūva, po ko bičiulių ka-tetas ir vėl išsiskiria. Ir nors iki knygos pabaigos draugai dar ne kartą susitinka, Tamsiojo bokšto viršūnę Rolandas pasiekia vienas. Tik dar neaišku ar tai, ką jis ras už tų durų suteiks jam gyvenimo prasmę, ar, galbūt, taps prakeiksmu ir visa ko pradžia... Romanas „Tamsusis Bokštas“ yra be ne geriausias Stiveno Kingo kūrinys. Jame mes randame ne tik daug emocijų, smurto, netikėtumų, bet ir „magnum opus“ finalą, kuriame kalbama apie tai, kad po vieno tikslo seka nauji, ne ką mažesni tikslai. Šios knygos kūrėjas Stivenas Kingas ne tik pralenkė mano lūkesčius, bet ir įrodė, kad yra nepralenkiamas ir fenomenalus pasakotojas. Kūrinyje „Tamsusis bokštas“ Rolandui tenka sumokėti milžinišką kainą, kurios daugelis iš mūsų paprasčiausiai nepakeltume. Čia jis ne tik paaukoja savo gyvenimo laimę ir ramybę, bet ir palaidoja kelis draugus, ar net praranda sūnų. Kai kam toks likimo posūkis pasirodys neįveikiamas, bet tik ne Rolandui, Arturo iš Eldo palikuoniui. Juk kiekvienas didis darbas reikalauja aukų, aukų, kurias turi sumokėti kiekvienas tikras herojus. Galbūt dėl to jis yra pasiryžęs sudainuoti šią meilės, džiaugsmo, liūdesio ir netekties giesmę. Aišku ne visiems patiks šios giesmės posūkiai: kai kam, galbūt, nepatiks per ilgi jos posmai, ypač tie, kuriuose kalbama apie Kalagano ar Brotigeno žygdarbius, kai kas nusivils tuo, mažų mažiausiai, keistu Stiveno Kingo pasirodymu joje, o kai kas apskritai supyks dėl per ilgos jos trukmės. Bet esmė slypi tame, kad nepaisant šių nedidelių minusų, emocijos, kurias mes patirsime klausydamiesi ją, įstrigs mūsų atmintyje tarsi geriausi vaikystės prisiminimai. Jie ne tik sukels mums šypseną ir melancholiją, bet ir primins apie svarbius, tačiau kartais ir liūdnus dalykus. Na o tai ir yra svarbiausia, nes geri dalykai slypi ne detalėse, kaip sako visi, ne, jie slypi visumoje. Ačiū tau Stivenai Kingai už šią nepaprastą meilės ir netekties istoriją, po kurios perskaitymo man norisi pasakyti tik viena: „ilgų dienų, malonių naktų“...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą