Paieška

2021 m. vasario 23 d.

„La forêt des Aventures“ ~ Maurice Leblanc, André de Maricourt

„La forêt des Aventures“
(Maurice Leblanc, André de Maricourt, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Maurice Leblanc est le créateur du fameux personnage d’Arsène Lupin, le gentleman-cambrioleur. Très rapidement, le succès est au rendez-vous et ce personnage devient un incontournable de la littérature française. Cependant, cette gloire a éclipsé d’autres ouvrages de ce génie. Dans ce texte écrit en commun avec André de Maricourt, il s’amuse à jouer avec les contes de Perrault pour nous raconter l’histoire touchante du jeune Pierre entre réalité et rêverie.

Tout en poésie, ces deux auteurs nous content avec finesse le délicat passage de l’enfance à l’adolescence tout en faisant appel à nos propres coeurs d’enfants.

„Nuotykių miškas“ yra 1932 metų romanas, parašytas dviejų prancūzų rašytojų – Moriso Leblano, labiau žinomo dėl savo Arseno Liupeno knygų, ir istoriko Andrė de Marikūras – rankomis. Šioje knygoje rašytojai sujungė savo talentus tam, kad padovanotų mums smagų, Šarlio Pero pasakomis paremtą pasakojimą, kuriame susijungia pilka realybė ir spalvinga išmonė... Mažasis Pjėras, jaunas, tėvo pasakų kolekcijos sujaudintas paryžietis turintis ligotą mamą, atsikelia į nuošalų kaimelį, esantį už penkių valandų kelio nuo Paryžiaus centro. Ten jis susipažįsta su išdykusia, tėvo realizmu nugludinta mergaite, kurios vardas yra Violetė. Kartą vaikai apsilanko sename, jau beveik sugriūti ketinančiame bokšte, po ko leidžiasi ieškoti nuotykių į netoliese esantį paslaptingą, nedideliu upeliu atskirtą, mišką. Savo kelionės metu vaikai susiduria su šiurpą keliančiais nykštukais, Pelene, Raudonkepuraite, Mėlynbarzdžiu ir net pačiu Žavinguoju princu... „Nuotykių miškas, arba Asilo odos ir Don Kichoto nuotykiai“ yra pasaka, kalbanti apie vaikystę ir paauglystę, apie svajones ir vaikišką vaizduotę, kuri bėgant laikui užleidžia vietą rūsčiai gyvenimo kasdienybei, nerimui ir kančiai. Tai istorija paliesianti kiekvieną skaitytoją, net ir patį seniausią, mat yra sukurta ne tiek vaikams, kiek suaugusiems, kažkada buvusiems vaikais. Joje autoriai sutalpino visus pagrindinius pasakų ingredientus: meilę, baimę, mirtį ir netgi moralą, kuris sako, kad tikrovė gali virsti fantasmagorija, jei yra traktuojama plačiomis vaiko akimis. Knygos herojais čia taps du vaikai: Pjėras, dešimties metų berniukas, augęs apsuptas prabangos ir tėvo jam paliktos didelės pasakų kolekcijos; ir mergaitė Violetė, kuri gyvena fermoje ir yra apsupta nepritekliaus, „sūrios“ realybės ir mirties, kuri pasiglemžė jos mamą, mergaitei būnant šešerių. Nors abu šie vaikai yra visiški skirtingi, visgi jie daug ko vienas kitą išmoko. Pjeras sužino, kad realus gyvenimas yra ne visada toks gražus, kokį jį vaizduoja pasakos, o Violetė pamato, kad realybė yra daug įdomesnė, kai yra pagražinta ryškiomis pasakų spalvomis. Juk iš esmės „vaikai yra poetai, kurie miršta, tapę suaugusiais“. 1932 metais sukurtame tekste mes rasime gražius aplinkos aprašymus, poetišką kalbą, vaikišką smalsumą, daug nuotykių, ir net kelis moralus. Kūrinyje autoriai pavaizduos mums tą trapią atkarpą tarp vaikystės ir paauglystės, apeliuos į vaiką, gyvenantį kiekvieno suaugusioje širdyje. Manau, kiekvienas Astridos Lindgberg gerbėjas privalo perskaityti šią knygą, net jeigu jis jau yra suaugęs ar įpusėjęs savo gyvenimo kelionę.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra