Išgyvenusi santuokoje 25 metus, Lizė Debušer palaidojo savo vyrą Skotą, žymų rašytoją, prieš dvejus metus. Tik dabar ji išdrįsta prisiliesti prie likusių vyro rankšluosčių bei stengiasi atgaivinti miglotus prisiminimus apie kartu praleistą vedybinį gyvenimą. Skotas buvo itin talentingas rašytojas ir labai sudėtinga – netgi liguista – asmenybė. Bandydama suprasti Skoto paliktas užuominas, Lizė susiruošia į pavojingą kelionę, kurioje gali netekti ne tik sveiko proto, bet ir gyvybės. Šioje kelionėje grumdamasi su Skoto bei savo pačios demonais ir šmėklomis, Lizė pateks į slaptą, kraupų pasaulį.
Pasaulis, kurį dar jaunystėje atrado Lizės būsimasis vyras Skotas. Čia slypi galia pagyti, čia slypi galia – sunaikinti. Čionai Skotas semdavosi idėjų, įkvėpimo savo knygoms, iš čia jis grįždavo pasveikęs, bet ir mirtinai išgąsdintas.
„Lizės istorija“ – nepaprastai intymi ir galinga knyga, kupina metaforų apie kūrybos šaltinius, gundančią beprotybę, slaptąją meilės kalbą – priverčia patikėti, kas mirusieji mus myli.
Stivenas Kingas jau ne vieną dešimtmetį mus gąsdina įvairiais tikrais ir išgalvotais baubais. Kai kam, galbūt, iš Jūsų kilo klausimas: „Iš kur jis semiasi idėjų?“. Na o atsakymas yra gana paprastas. Paprastai rašydamas knygas ponas Kingas remiasi paprasta prielaida: „O kas, jeigu..?“. O kas, jeigu vampyrai egzistuotų tikrovėje (Zalės Valda)? O kas, jeigu didelis šuo susirgtų pasiutlige (Kudžas)? O kas, jeigu automobilis turėtų sielą (Kristina)? O kas, jeigu Žemėje nusileistų kosminis ateivių laivas (Sapnų gaudyklė)? O kas jeigu, numirėliai prisikeltų iš kapo (Gyvulėlių kapinės)? Visgi, greičiausiai, niekam iš Jūsų nekilo klausimas – o kas gi būtų, jeigu populiarus rašytojas staiga numirtų ir jo žmona liktų viena? Būtent tokį klausimą iškėlė Stivenas Kingas, po to kai 1999-ais metais pateko į gana sunkią autokatastrofą. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad rašytojui sveikstant ligoninėje, jo žmona Tabita nusprendė pertvarkyti vyro studiją. Grįžęs namo iš ligoninės, autorius ne tik pamatė savo dokumentus sukrautus dėžėse, bet ir suprato, kuo gali pavirsti jo darbo kambarys, jam iškeliavus amžino poilsio... Lizė ir Skotas Lendonai buvo vedę 25-ius metus. Viešumoje Lizė buvo beveik nematoma figūra, tačiau užkuliuose – pagrindinė vyro, kovojančio su psichine sveikata, rėmėja. Jų santykiai buvo labai artimi, tačiau nelengvi, o kartais netgi gana baugūs. Skotas buvo sudėtinga, ne vieną veidą turinti, asmenybė. Kažkuriuo vedybinio gyvenimo momentu, Lizė sužinojo apie magišką vietą, kurioje jos vyras ne tik ieškodavo įkvėpimo, bet ir pasiguosdavo ar pailsėdavo. „Ohoho mėnulis“ yra taikos prieglauda dienos metu ir siaubo pasaulis naktį. Dabar, praėjus dvejiems metams po Skoto laidotuvių, Lizė pagaliau pradeda tvarkyti vyro korespondenciją. Lizės naujas užsiėmimas priverčia ją susidurti ne tik su savo sutuoktinio šmėkla, bet ir su jį kankinusiais demonais. Kelionės pabaigoje moters laukia tik du dalykai: arba visa apimanti ramybė ir išsivadavimas, arba visą ką pasiglemžianti beprotybė ir skausmas... Romanas „Lizės istorija“, tai knyga, pasakojanti apie slaptą meilės kalbą, apie kūrybą, beprotybės pagundas ir gana gąsdinančias realijas. Tai pats asmeniškiausias Stiveno Kingo romanas: nerimo, apsėdimų ir baugių sielos demonų istorija. Iš kitos pusės, tai taip pat yra ir žavus pasakojimas, kalbantis apie kūrybos ištakas ir santuokinį gyvenimą. Daugybė kritikų ir skaitytojų mano, kad šioje knygoje ponas Kingas aprašo save ir savo žmoną. Paklaustas apie tai, ką jo sutuoktinė galvoja apie šį kūrinį, autorius netuščiažodžiavo: „Nemanau, kad Tabita tikrai pamišusi dėl šios knygos. Ji gerbia mano kūrybą, tačiau perskaičiusi šią istoriją liko tyli. Tiesa, ji yra kelis kartus man pasakiusi: ‚Ar tu kada nors rašysi apie ką nors kitą, išskyrus rašytojus?‘“. Duodamas interviu „BookPage“ Stivenas Kingas taip pat perspėjo, kad „Lizės istorija“ neturėtų būti lyginama su autobiografiniu romanu. Pavyzdžiui, Kingų šeima turi tris vaikus, kai tuo metu Lendonai yra bevaikiai. Visgi autorius pripažįsta, kad „Lizės istorijoje“ jis daug kalba apie mirtingumą ir šios mintys yra tikros. Nors romane rašytojas iškelia daug egzistencinių klausimų, visgi jis taip pat bando pasakyti ir tai, kad yra dalykų, daug baisesnių už mirtį ir vienatvę...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą