Pasaulis išties pakito! Visuomenė, kurią jis aptinka atrodo esanti visiškoje harmonijoje su aplinka ir gyvena absoliučioje palaimoje. Tačiau pasilikdamas ilgiau išsiaiškina, kad ne viskas taip idealu, kaip atrodo. Morlokai išlindę iš savo požemių apverčia jo požiūrį aukštyn kojom. Pasaulis, kuris atrodė nuostabus, tampa žvėriškas.
Ši knyga savo laiku tapo bestseleriu iš kart ir iki šiandien ji gerai žinoma. Taip pat ši knyga pravėrė duris naujam kelionių laiku žanrui.
Taigi po ilgos ir psichologiškai sunkios bei sekinančios knygos „Limbų priesaika“ imu kažką paprasto, kažką lengvo, kažką seno. Šį kartą į mano akiratį pakliuvo Herberto Džordžo Velso knyga „Laiko mašina“.
Na, manau, net nereikia aiškinti apie ką ši knyga. Žinoma, apie laiką, ketvirtąjį, pagal rašytoją, matmenį. Čia nežinomas žmogus, vadinamas keliautoju laiku, pasakoja susirinkusiems džentelmenams savo įspūdžius patirtus nukeliavus į labai tolimą ateitį.
Nukeliavęs į ateitį keliautojas pamato stipriai pasikeitusį pasaulį. Iš pažiūros piktžolės, grybeliai, bakterijos ir ligos yra išnykusios, visa gamta yra patobulinta, tapusi savotišku rojumi. Karo, prievartos, pykčio ir kitų blogų emocijų nėra, nereikia dirbti ir švaistyti energijos. Čia gyvena dvi žmonių evoliucijos rasės. Vieni gyvena žemės paviršiuje, kiti po žeme. Vieni yra maži, gležni padarai rausvomis rankutėmis, veidais primenančiais Drezdeno porceliano statulėles, garbanotais plaukais, skaisčiomis raudonomis nestoromis lūpomis, nedidele burna, romiomis didelėmis akimis, kai kiti yra blyškūs, turi dideles šviesą atspindinčias akis be vokų, yra atgrasūs, smirdintys. Vieni yra vegetarai, kiti mėsėdžiai. Vieni tik maudosi, žaidžia ir valgo, kai kiti dirba po žeme.
Tiesa pasakius toks ateities įsivaizdavimas man labiau priminė gyvenimą kažkokioje svetimoje planetoje ar šalyje, kaip antai knygoje „Pelusidaras“, o ne žmonijos ateitį. Klausimai: kur visa technika ir technologija? Kur dideli miestai ir milžiniškas planetos užterštumas? man nedavė ramybės, nors, galbūt, viską galima būtų paaiškinti labai paprastai. Tarkim kažkuriame žmonijos gyvavimo etape įvykusiu karu, kuris ir sunaikino visą tą mums įprastą civilizaciją, bei privertė žmones atsilikti. Arba žmonijos pertekliumi nuo ko sugriuvo civilizacija, juk visgi veiksmas vyksta 802701 metais. Pagrindinis knygos veikėjas nekalba vietine gyventojų kalba, tad negali išsiaiškinti žmonijos istorijos. (Apmaudu, tačiau paranku rašytojui.) Knygos veikėjas tik padaro prielaidą, kad paviršinė civilizacija ėmė vystytis bejėgio grožio link, o požeminė – mechaniško darbo link. Kitaip sakant rašytojas išskiria ir dėmesio centre pastato luomų pasiskirstymą, kur turčiai virto tingiais galvijais, o vargšai – alkanais darbininkais, galvojančiais tik apie tai, kaip prisipildyti pilvus.
Galiausiai keliautojas peršoka dešimtis milijonų metų į priekį, kur pasaulis yra kaustomas ledinio šalčio, o civilizacija išnykusi.
Apibendrindamas pasakysiu, kad šis kūrinys padarė tikrą revoliuciją šiuolaikinėje keliavimo laiku literatūroje bei kine, bet svarbiausia yra tai, kad ši knyga visai kaip ta laiko mašina padarė šuolį iš 1895 metų ir atsidūrė XXI amžiuje, kur vis dar yra skaitoma ir visus vis dar taip pat žavi.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą