Stephen King returns to the rich landscape of Mid-World, the spectacular territory of the Dark Tower fantasy saga that stands as his most beguiling achievement.
Roland Deschain and his ka-tet – Jake, Susannah, Eddie, and Oy, the billy-bumbler – encounter a ferocious storm just after crossing the River Whye on their way to the Outer Baronies. As they shelter from the howling gale, Roland tells his friends not just one strange story but two... and in so doing, casts new light on his own troubled past.
In his early days as a gunslinger, in the guilt-ridden year following his mother’s death, Roland is sent by his father to investigate evidence of a murderous shape-shifter, a “skin-man” preying upon the population around Debaria. Roland takes charge of Bill Streeter, the brave but terrified boy who is the sole surviving witness to the beast’s most recent slaughter. Only a teenager himself, Roland calms the boy and prepares him for the following day’s trials by reciting a story from the Magic Tales of the Eld that his mother often read to him at bedtime. “A person’s never too old for stories,” Roland says to Bill. “Man and boy, girl and woman, never too old. We live for them.” And indeed, the tale that Roland unfolds, the legend of Tim Stoutheart, is a timeless treasure for all ages, a story that lives for us.
King began the Dark Tower series in 1974; it gained momentum in the 1980s; and he brought it to a thrilling conclusion when the last three novels were published in 2003 and 2004. The Wind Through the Keyhole is sure to fascinate avid fans of the Dark Tower epic. But this novel also stands on its own for all readers, an enchanting and haunting journey to Roland’s world and testimony to the power of Stephen King’s storytelling magic.
Rolandas iš Gileado yra bebaimis šaulys, paralelinio pasaulio gyventojas, bandantis iš visų jėgų palaikyti tvarką bedugnės link besiritančiame Viduriniajame pasaulyje. Prie jo neseniai prisijungė nedidelė žmonių grupelė, keli drąsūs riteriai, keliaujantys grėsmingo, apleisto ir karų nuniokoto pasaulio teritorijomis, kuriose gyvena mutantai, demonai, bei juodieji magai. Rolandas ir jo ka-tetas keliauja „Tamsiojo bokšto“, visatų stulpo, stovinčio pasaulių egzistencijos centre, link. Neseniai veikėjai patyrė daug nuotykių pavojingame „Lado“ mieste. Dabar jie jau paliko jį, tačiau jų laukia naujas nuotykis – juos užklumpa ledinio, viską savo kelyje naikinančio, vėjo vėtra. Norėdami pergyventi audrą, draugai apsistoja viename apleisto kaimo namuke. Kol už medinių durų siaučia mirtį nešantis uraganas, Rolandas nusprendžia draugams papasakoti apie vieną pirmųjų savo, kaip ginklanešio, misijų. Anuomet tėvas jį išsiuntė į tolimą „Debarijos“ miestelį, kur jis turėjo padėti vietiniams gyventojams susitvarkyti su keistu, nekaltus žmones skerdžiančiu, padaru. Kuomet pavidalus keičiantis monstras išskerdžia vieno ūkininko šeimą, o gyvu išlieka tik dešimties metų berniukas Bilas Striteris, Rolandas apsiima globoti vaiką. Kad nuramintų išsigandusį jaunuolį, šaulys papasakoja jam savo mėgstamiausią vaikystės pasaką – istoriją apie „Per rakto skylutę pučiantį vėją“. Jos centre atsiduria vienuolikmetis Timas Rosas, kuris norėdamas išgelbėti apakusią mamą, tampa bebaimiu ginklanešiu, vėliau žinomu, kaip Timas Drąsioji Širdis... Romanas „Per rakto skylutę pučiantis vėjas“ yra išties nepaprastas kūrinys. Jame žymusis amerikiečių rašytojas Stivenas Kingas ir vėl grįžta prie turtingų Viduriniojo pasaulio peizažų – karo ir atšiaurių vėjų nuniokotų teritorijų, pripildytų pabaisų, magijos, ir baugių monstrų. Nors ši knyga buvo išleista po trijų dešimtmečių, žymiajam siaubo meistrui jau spėjus pasiekti savo tikslą – išleisti galutinę, septintąją, „Tamsiojo bokšto“ knygą – tačiau ji vis tiek yra užburianti. Juk paskutiniojo ginklanešio pasaulis vis dar yra kupinas įdomių ir niekur anksčiau negirdėtų istorijų, prie kurių Stivenas Kingas ir vėl nusprendė sugrįžti. Būtent taip ir atsirado pasaka „Per rakto skylutę pučiantis vėjas“, kuri įsiterpia tarp ketvirtosios ir penktosios kultinės „Tamsiojo bokšto“ serijos knygų. Nors šioje istorijoje siužetas nukrypsta nuo pagrindinės linijos, jos pasakojimas užburia skaitytoją ne ką mažiau, nei garsieji Rolando žygdarbiai. Įdomu yra ir tai, kad nepaisant to, kad ši knyga įsiterpia garsiosios serijos centre, ją bus galima suprasti net ir neskaičius pirmųjų keturių kūrinių. Joje autorius bandys mums pateikti vieną pagrindinių, jo kaip garsaus pasakotojo tiesų – geroms pasakoms klausytojo amžius yra nesvarbus. Knygos veikėjas Bilas Striteris čia paklausia Rolando: „Ar aš ne per senas pasakoms?“, o Rolandas jam atsako: „Žmonės niekada nebūna per seni geroms istorijoms“. Ši istorija taip pat yra gera, todėl ją perskaityti bus įdomu kiekvienam nuotykių ištroškusiam skaitytojui.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą