Arsenas Liupenas, kuris nerašo romanų, bet juos skaito...
Jeigu kas nors kada nors bandytų parašyti apžvalgą apie tinklaraščio arsenas-liupenas.blogspot.com autorių, tai būtų jis – anoniminis tinklaraštininkas, pasivadinęs Arseno Liupeno slapyvardžiu. Ne todėl, kad jis būtų vagis, ir ne todėl, kad dėvėtų monoklį ar cilindrą (nors kas žino – gal savaitgaliais), bet todėl, kad jis, kaip ir jo literatūrinis alter ego, mėgsta paslaptis, rafinuotą stilių ir šiek tiek teatrališkumo.
Šis žmogus – ne literatūros profesorius, ne bibliotekininkas, ne literatūros kritikas iš pareigos. Jis – skaitytojas iš aistros, kuris vieną dieną nusprendė, kad vien skaityti jam nebepakanka. Reikia dar ir rašyti. Ir ne bet kur, o tinklaraštyje, kuris atrodo kaip senamadiškas, bet jaukus literatūros kabinetas, kuriame vietoj cigaro dūmų tvyro ironijos debesėlis, o vietoj odinių krėslų – kompiuterio klaviatūra.
Detektyvų skaitytojas, kuris išsiskiria iš minios
Tinklaraštininkas pradėjo nuo Moriso Leblano – ne todėl, kad tai būtų madinga, bet todėl, kad Arsenas Liupenas jam pasirodė ne tik įdomus, bet ir artimas. Ne kaip personažas, o kaip idėja: žmogus, kuris žino daugiau nei kiti, bet niekada tuo nesigiria. Taip ir jis – skaito, analizuoja, rašo, bet niekada neprimeta savo nuomonės. Tiesiog dalijasi.
Jo tinklaraštis – tai ne recenzijų rinkinys, o literatūrinis kelionių dienoraštis, kuriame kiekviena knyga tampa stotele, o kiekvienas įrašas – pokalbiu su skaitytoju. Jis rašo ne tam, kad įtikintų, o tam, kad pakviestų – į diskusiją, į nuotykį, į literatūrinį pasaulį, kuriame detektyvas nėra tik nusikaltimas ir bausmė, bet ir žmogaus prigimties tyrinėjimas.
Ką jis skaito?
Trumpai tariant – viską, ką parašė Morisas Leblanas. Ilgai tariant – viską, ką parašė Morisas Leblanas (Arseno Liupeno romanus, mažai žinomus autoriaus apsakymus, fantastinius kūrinius, psichologinius eksperimentus, ar net pjeses, kurių niekas kitas Lietuvoje, tikėtina, nė neieškojo) ir kitus garsius kriminalinės literatūros atstovus.
Jis ne tik skaito, bet ir sistemingai dokumentuoja – kiekvienas įrašas turi datą, viršelį, įvertinimą, kontekstą ir, svarbiausia, nuomonę. Ne sausą, ne akademinę, o žmogišką – su šypsena, su ironija, su pagarba autoriui, bet ir su drąsa pasakyti: „šitas kūrinys – silpniausias iš visų“.
Kuo jis išsiskiria?
Stiliumi: jo tekstai – tai ne recenzijos, o miniatiūrinės esė, kuriose dera literatūrinė analizė, asmeninė refleksija ir švelnus humoras.
Nuoseklumu: jis ne tik skaito, bet ir kataloguoja, vertina, lyginą, ieško sąsajų tarp kūrinių, personažų, temų.
Kontekstu: jis puikiai išmano ne tik Leblano kūrybą, bet ir jos istorinį, literatūrinį foną – nuo Gi de Mopasano iki Artūro Konano Doilio, nuo XIX a. Prancūzijos iki XX a. pradžios fantastikos.
Skaitytojo pagarba: jis niekada neprimeta savo nuomonės, bet visada kviečia mąstyti. Jo tekstai – tai ne pamokymai, o pokalbiai su skaitytoju. Autoriaus pozicija šiame tinklaraštyje – ne visažinis akademikas, bet skaitytojas-tyrinėtojas, kviečiantis visus žanro mėgėjus žengti į detektyvinių romanų labirintą kartu su juo.
Teatrališkumu: išnagrinėjus tinklaraščio įrašus, tampa aišku – šis apžvalgininkas ne tik analizuoja, bet ir kuria mažus literatūrinius spektaklius. Jo tekstuose dažnai pasirodo išgalvoti dialogai tarp skaitytojo ir autoriaus, retoriniai klausimai, net netikėti „pertraukimai“ iš nematomo vidinio balselio. Ironija puslapio įrašuose čia yra žaidimo taisyklė, o ne gynybos mechanizmas. Kritika – meiliai pašiepianti, bet niekada griežta.
Jautrumu: įrašuose nuolat figūruoja smulkmenos: kur skaityta knyga, kokia buvo nuotaika, kaip atrodė viršelis. Literatūra čia – ne tik tekstas, bet ir atmosfera. Net knygos vizualika (šriftai, viršeliai, leidimų skirtumai) tampa tyrinėjimo objektais.
Kas jis toks?
Tai lieka paslaptimi. Kaip ir dera žmogui, pasivadinusiam Arsenu Liupenu. Jo tikrasis vardas nežinomas, bet jo balsas – atpažįstamas. Tai balsas žmogaus, kuris: mėgsta knygas, bet nebijo jų kritikuoti, vertina klasiką, bet ieško naujovių, rašo apie literatūrą, bet kalba apie gyvenimą. Jis nėra profesionalus kritikas, bet jo tekstai – profesionalūs. Jis nėra akademikas, bet jo analizės – gilios. Jis nėra rašytojas, bet jo stilius – savitas, atpažįstamas, gyvas.
Ką jis palieka skaitytojui?
Knygų sąrašą, kurį norisi perskaityti. Mintį, kad literatūra – tai ne tik tekstas, bet ir patirtis. Pavyzdį, kaip galima rašyti apie knygas ne nuobodžiai, o su meile. Ir, žinoma, smalsumą – kas gi slepiasi po tuo pseudonimu? Jeigu Morisas Leblanas būtų gyvenęs šiandien, jis galbūt būtų sekęs šį tinklaraštį. Gal net būtų parašęs apie jį apsakymą. O gal tiesiog būtų pasakęs: „Štai žmogus, kuris suprato, ką aš norėjau pasakyti.“ Ir tai – didžiausias komplimentas, kokį gali gauti knygų skaitytojas ir apžvalgininkas.
Jeigu kas nors kada nors bandytų parašyti apžvalgą apie tinklaraščio arsenas-liupenas.blogspot.com autorių, tai būtų jis – anoniminis tinklaraštininkas, pasivadinęs Arseno Liupeno slapyvardžiu. Ne todėl, kad jis būtų vagis, ir ne todėl, kad dėvėtų monoklį ar cilindrą (nors kas žino – gal savaitgaliais), bet todėl, kad jis, kaip ir jo literatūrinis alter ego, mėgsta paslaptis, rafinuotą stilių ir šiek tiek teatrališkumo.
Šis žmogus – ne literatūros profesorius, ne bibliotekininkas, ne literatūros kritikas iš pareigos. Jis – skaitytojas iš aistros, kuris vieną dieną nusprendė, kad vien skaityti jam nebepakanka. Reikia dar ir rašyti. Ir ne bet kur, o tinklaraštyje, kuris atrodo kaip senamadiškas, bet jaukus literatūros kabinetas, kuriame vietoj cigaro dūmų tvyro ironijos debesėlis, o vietoj odinių krėslų – kompiuterio klaviatūra.
Detektyvų skaitytojas, kuris išsiskiria iš minios
Tinklaraštininkas pradėjo nuo Moriso Leblano – ne todėl, kad tai būtų madinga, bet todėl, kad Arsenas Liupenas jam pasirodė ne tik įdomus, bet ir artimas. Ne kaip personažas, o kaip idėja: žmogus, kuris žino daugiau nei kiti, bet niekada tuo nesigiria. Taip ir jis – skaito, analizuoja, rašo, bet niekada neprimeta savo nuomonės. Tiesiog dalijasi.
Jo tinklaraštis – tai ne recenzijų rinkinys, o literatūrinis kelionių dienoraštis, kuriame kiekviena knyga tampa stotele, o kiekvienas įrašas – pokalbiu su skaitytoju. Jis rašo ne tam, kad įtikintų, o tam, kad pakviestų – į diskusiją, į nuotykį, į literatūrinį pasaulį, kuriame detektyvas nėra tik nusikaltimas ir bausmė, bet ir žmogaus prigimties tyrinėjimas.
Ką jis skaito?
Trumpai tariant – viską, ką parašė Morisas Leblanas. Ilgai tariant – viską, ką parašė Morisas Leblanas (Arseno Liupeno romanus, mažai žinomus autoriaus apsakymus, fantastinius kūrinius, psichologinius eksperimentus, ar net pjeses, kurių niekas kitas Lietuvoje, tikėtina, nė neieškojo) ir kitus garsius kriminalinės literatūros atstovus.
Jis ne tik skaito, bet ir sistemingai dokumentuoja – kiekvienas įrašas turi datą, viršelį, įvertinimą, kontekstą ir, svarbiausia, nuomonę. Ne sausą, ne akademinę, o žmogišką – su šypsena, su ironija, su pagarba autoriui, bet ir su drąsa pasakyti: „šitas kūrinys – silpniausias iš visų“.
Kuo jis išsiskiria?
Stiliumi: jo tekstai – tai ne recenzijos, o miniatiūrinės esė, kuriose dera literatūrinė analizė, asmeninė refleksija ir švelnus humoras.
Nuoseklumu: jis ne tik skaito, bet ir kataloguoja, vertina, lyginą, ieško sąsajų tarp kūrinių, personažų, temų.
Kontekstu: jis puikiai išmano ne tik Leblano kūrybą, bet ir jos istorinį, literatūrinį foną – nuo Gi de Mopasano iki Artūro Konano Doilio, nuo XIX a. Prancūzijos iki XX a. pradžios fantastikos.
Skaitytojo pagarba: jis niekada neprimeta savo nuomonės, bet visada kviečia mąstyti. Jo tekstai – tai ne pamokymai, o pokalbiai su skaitytoju. Autoriaus pozicija šiame tinklaraštyje – ne visažinis akademikas, bet skaitytojas-tyrinėtojas, kviečiantis visus žanro mėgėjus žengti į detektyvinių romanų labirintą kartu su juo.
Teatrališkumu: išnagrinėjus tinklaraščio įrašus, tampa aišku – šis apžvalgininkas ne tik analizuoja, bet ir kuria mažus literatūrinius spektaklius. Jo tekstuose dažnai pasirodo išgalvoti dialogai tarp skaitytojo ir autoriaus, retoriniai klausimai, net netikėti „pertraukimai“ iš nematomo vidinio balselio. Ironija puslapio įrašuose čia yra žaidimo taisyklė, o ne gynybos mechanizmas. Kritika – meiliai pašiepianti, bet niekada griežta.
Jautrumu: įrašuose nuolat figūruoja smulkmenos: kur skaityta knyga, kokia buvo nuotaika, kaip atrodė viršelis. Literatūra čia – ne tik tekstas, bet ir atmosfera. Net knygos vizualika (šriftai, viršeliai, leidimų skirtumai) tampa tyrinėjimo objektais.
Kas jis toks?
Tai lieka paslaptimi. Kaip ir dera žmogui, pasivadinusiam Arsenu Liupenu. Jo tikrasis vardas nežinomas, bet jo balsas – atpažįstamas. Tai balsas žmogaus, kuris: mėgsta knygas, bet nebijo jų kritikuoti, vertina klasiką, bet ieško naujovių, rašo apie literatūrą, bet kalba apie gyvenimą. Jis nėra profesionalus kritikas, bet jo tekstai – profesionalūs. Jis nėra akademikas, bet jo analizės – gilios. Jis nėra rašytojas, bet jo stilius – savitas, atpažįstamas, gyvas.
Ką jis palieka skaitytojui?
Knygų sąrašą, kurį norisi perskaityti. Mintį, kad literatūra – tai ne tik tekstas, bet ir patirtis. Pavyzdį, kaip galima rašyti apie knygas ne nuobodžiai, o su meile. Ir, žinoma, smalsumą – kas gi slepiasi po tuo pseudonimu? Jeigu Morisas Leblanas būtų gyvenęs šiandien, jis galbūt būtų sekęs šį tinklaraštį. Gal net būtų parašęs apie jį apsakymą. O gal tiesiog būtų pasakęs: „Štai žmogus, kuris suprato, ką aš norėjau pasakyti.“ Ir tai – didžiausias komplimentas, kokį gali gauti knygų skaitytojas ir apžvalgininkas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą