Ces contes, parus pour l’essentiel entre 1892 et 1897 dans le journal Gil Blas, montrent que Maurice Leblanc fut un grand écrivain, à l’écriture précise et incisive, dès ses débuts. Dans le premier conte, un mari, et l’amant de sa femme, se retrouvent côte à côte dans une visite médicale de réservistes de l’armée... Dans le suivant, un homme, qui est toujours passé inaperçu au yeux de tous, qui n’était rien pour les autres, et donc pour lui même, va enfin exister par la haine qu’il inspire à son voisin... Puis vient l’histoire du prêtre et de ses pièces de cent sous. Etc. 19 contes à découvrir d’urgence.
Galbūt dalis pasaulio skaitytojų nežino, tačiau prieš tapdamas populiariu vagies-džentelmeno personažo kūrėju, Morisas Leblanas buvo literatūrinio laikraščio „Gil Blas“ bendradarbis. Ten jis rašė trumpus apsakymus, kuriuose išreikšdavo savo, kaip Gi de Mopasano natūralizmo gerbėjo, mintis. Rašytojo karjera pasisuko kita linkme 1905 metais, kuomet žurnale „Je sais tout“ jis išleido apsakymą „Arseno Liupeno suėmimas“. Jeigu rašytojo karjera būtų matuojama pagal jo tekstų kiekį, Morisas Leblanas neabejotinai būtų laikomas vienu iš dešimties iškiliausių Prancūzijos rašytojų. Juk vien žurnale „Gil Blas“ jis parašė per 180 įvairių istorijų ir straipsnių. Knygoje „Gil Blas istorijos“ mes turime galimybę susipažinti su devyniolika autoriaus kūrinių, kurie buvo išspausdinti tarp 1892 ir 1897 metų. Visose šiose istorijose veikia išgalvoti, tačiau gana realistiški veikėjai. Visos rinkinio istorijos yra glaustos, tačiau gana efektyvios, dėl ko stilistiškai primena Prancūzų rašytojo Gi de Mopasano stilių. Juk beveik visose jose mes atrasima tą iki mažiausių detalių atskleistą žmogaus depresiją ir pesimizmą. Dauguma knygos apsakymų kalbės apie nužudymus, savižudybes, beprotybę ir tą taip trokštamą pomirtinį išsivadavimą. Autorius, žinoma, nepamirš pateikti ir kelias komiškas istorijas, kuriuose gana sumaniai pademonstruos prancūzišką juodąjį humorą. Štai istorijoje „Po šimtinę“ bus kalbama apie kunigą, kuris nuomos patalpas bordeliui. Ir visgi labiausiai jį jaudins ne tiek nuodėmingi namai, kiek noras pakelti nuomą, kadangi jam trūks pinigų elgetų išlaikymui. Istorijoje „Nekenčiamas“ bus kalbama apie visų ignoruojamą vyrą, kuris taip įpykdys savo kaimyną, kad tas net nuspręs jį nužudyti. Ir visgi Fransua Arlidenas dėl to tik džiūgaus, mat pirmą kartą gyvenime jis kažkam rūpės, kažkam, visiškai užvaldytam jo egzistencija. Prie įdomesnių istorijų priskirčiau ir apsakymą „Tetos Lidi išpažintis“, kurioje bus pasakojama apie tetą Lidi, kuri prieš mirti norės išpažinti visas savo nuodėmes. Visgi ji to nespės padaryti, mat paskutinį patepimą atlikti atvykęs kunigas pirmiausia nuspręs išpažinti savo paties nuodėmes. Istorijoje „Nesugriaunama iliuzija“ bus kalbama apie du, tą pačią merginą įsimylėjusius, draugus. Visgi tiesai išaiškėjus jie dėl to nesusipyks, o nuspręs viską palikti taip, kaip yra. Juk kiekvienam iš jų ta mergina atstovaus skirtingus jų pačių idealus... Nors visi šie tekstai pirmą kartą buvo paskelbti tarp 1891-1897 metų, tačiau nuo to laiko visiškai nepaseno. Dėl to net ir praėjus daugiau nei šimtui metų jie vis dar yra tokie pat aktualūs ir malonūs akiai. Manau kiekvienas rimtas skaitytojas privalo juos perskaityti, mat jie gana vaizdžiai mums nupiešia XIX amžiaus trūkumus ir ydas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą