Siaubo literatūros klasikas Stephenas Kingas mums dovanoja keturias šiurpias istorijas, panardinsiančias skaitytoją į meistro fantazijose subrandintą baimės ir įtampos atmosferą.
Apysakos „Jei bus kraujo“ pavadinimą padiktavo žurnalistų posakis „Jei bus kraujo, bus kai kas naujo“. Sprogimas Alberto Makridžio pagrindinėje mokykloje išties nepašykšti mokinių ir mokytojų kraujo, čia akimirksniu suplūsta ir gelbėtojai, ir žurnalistai. Privačios detektyvų agentūros vadovė Holė Gibni televizijos reportaže iš įvykio vietos pastebi nerimą keliančią detalę – keistą žymę ant reporterio veido. Ar čia tik jos baimių ir psichologinių traumų šešėlis, o gal prie sprogimo nagus ir vėl prikišo nekaltų žmonių kraujo ištroškęs padaras?
Apysakoje „Pono Harigano telefonas“ užsimezgusi pagyvenusio milijardieriaus ir knygas dievinančio berniuko bičiulystė per išmaniąsias technologijas nutiesia kelius net į pomirtinį gyvenimą, tik galiausiai paaiškėja, kad visos paslaugos turi savo kainą.
Apysaka „Čako gyvenimas“ kaip jokia kita išryškina mintį, kad kiekvieno žmogaus sąmonėje glūdi nepakartojamas pasaulis, o jam mirus visa tai pražūsta.
„Žiurkėje“ kūrybinių sunkumų turinčiam rašytojui tenka pažinti tamsiąją užsibrėžtų savo siekių pusę ir už neapgalvotą pažadą sumokėti bičiulių gyvybe.
Siaubo karaliaus Stepheno Kingo apysakos praskleidžia mūsų gyvenimą dengiantį šydą ir leidžia skaitytojui pajusti kraują stingdantį antgamtinio blogio prisilietimą.
Stivenas Kingas yra šiuolaikinis siaubo romanų rašytojas, vienas skaitomiausių ir labiausiai žinomų žmonių pasaulyje. Jis yra vienas pirmaujančių Amerikos autorių, tikras „siaubo karalius“ arba „siaubo imperatorius“. Rašytojas debiutavo 1974-ais metais su romanu „Kerė“, atnešusiu vėliau jam pasaulinę šlovę. Nors didžioji dalis pono Kingo knygų priskiriamos siaubo žanrui, visgi beveik visos jos plėtojasi labai įprastame JAV miestelyje, kuriame gyvena paprasti žmonės, visai kaip aš ar Jūs. Didelė dalis autoriaus knygų yra virtusios filmais, komiksais ir netgi radijo pastatymais! Rinkinyje „Jei bus kraujo“ autorius mums pateikia keturias baugias istorijas, keturis kraują stingdančius kūrinius! Pirmasis iš jų vadinasi „Pono Harigano telefonas“ ir kalba apie patį paprasčiausią dalyką žemėje – mobilųjį telefoną, sujungusį du žmones kartu – jauną vaikinuką ir senyvą vyriškį – kurių draugystė prasitęsia netgi vienam iš jų mirus... Antrasis kūrinys vadinasi „Čako gyvenimas“ ir aprašo išties labai keistą nutikimą. Jo veiksmas vyksta pasaulyje, kuris yra ant išnykimo ribos: planetą krečia daug žemės drebėjimų, internetas neveikia, o maras baigia išnaikinti likusią žmonijos dalį. Tačiau vienam žmogui visa tai nerūpi, tai Čarlzui Krancui, kuris po 39-erių metų tarnybos buhalterijoje dabar yra išlydimas į pensiją... Trečioji apysaka yra romano „Svetimas“ pratęsimas ir pasakoja mums tolimesnius detektyvės Holės Gibni nuotykius. Jos dėmesį šį kartą patraukia naujienų pranešėjas, turintis gana keistus ir demoniškus veido bruožus... Galiausiai autorius viską vainikuoja kūriniu „Žiurkė“, kuriame rašytojas Dru išvyksta į atokų izoliuotą namelį rašyti romano, tačiau netrukus susiduria su savo paties demonais... Daugelis iš Jūsų iš karto man pareikšite: „Oho, kokia šauni knyga!“, tačiau šiuo savo teiginiu būsite gana toli nuo tiesos. Pačios įdomiausios istorijos man pasirodė „Pono Harigano telefonas“ ir „Žiurkė“ (apie ją kiek vėliau). Pirmąją aš jau buvau „suvirškinęs“ vaidybinio filmo forma, tad jos skaitymas man šiek tiek prailgo. Likusios apysakos – „Čako gyvenimas“ ir „Jei bus kraujo“ – man pasirodė išvis nevertos dėmesio. Pirmoji yra kaži koks filosofinis kūrinys, antroji – romano „Svetimas“ pratęsimas, kurio skaitymas 2020-ais metais man buvo virtęs tikra kančia. Pati kokybiškiausia istorija, mano nuomone, yra „Žiurkė“, kalbanti apie novelių rašytoją Dru Larsoną, kuris pagautas įkvėpimo išvyksta į atokų velionio tėvo namelį, stūksantį miškų gilumoje, rašyti knygos. Jo žmona ir vaikai su nerimu lieka jo laukti namuose, mat paskutinį kartą, kai Dru teko papasakoti istoriją, tai vos nekainavo jam proto. Šį kartą atrodo, kad viskas klostosi gerai, na bent jau iki to momento, kuomet rašytojas pasigauna gripą, į apylinkes atsliūkina stipri audra, o paslaptinga žiurkė pasiūlo padėti Dru užbaigti romaną. Aišku už tam tikrą kainą... Šis pasakojimas man pasirodė tiek kokybiškas, kad aš net pradėjau įtarinėti, ar kartais ponas Kingas nebus jo parašęs prieš kelis dešimtmečius ir tik dabar ištraukęs į „dienos šviesą“. Taip, apysakų rinkinį „Jei bus kraujo“ parašė legendinis pasakotojas ir bestselerių rašytojas Stivenas Kingas! Taip, jis moka nustebinti ir, be abejonės, išgąsdinti skaitytoją! Tačiau rinkinys „Jei bus kraujo“ neatitinka nė vieno iš šių teiginių. Ar dėl to šią knygą reikėtų praleisti ir nepirkti aš tikrai neatsakysiu. Aš turiu visas į lietuvių kalbą išleistas pono Kingo knygas. Visas jas perskaičiau ir tuo nepaprastai didžiuojuosi. Tačiau jei Jūs dar neskaitėte nė vieno autoriaus romano, nė vieno trumpo apsakymo, tuomet geriau nevarkite su šia knyga ir tiesiog pasiieškokite kokybiškesnio laisvalaikio praleidimo būdo.
Kitos skaitytos knygos
● „Erelis nusileido“ ~ Jack Higgins: ⭐3/5.
● „Lūkesčių efektas. Kaip mąstysena gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ~ David Robson: ⭐4/5.
● „Ledlaužis“ ~ Kristina Ohlsson: ⭐3/5.
● „Poliarinis ratas“ ~ Liza Marklund: ⭐4/5.
● „Geri kaimynai“ ~ Mattias Edvardsson: ⭐4/5.
● „Žiemos vanduo“ ~ Susanne Jansson: ⭐3/5.
● „Ledas“ ~ John Kåre Raake: ⭐2/5.
● „Vilkas“ ~ Samuel Bjørk: ⭐3/5.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą