„Bylininkai“ – be galo įdomus, siautulingas romanas, kupinas ironijos ir satyros, nukreiptos į teisiniams procesams būdingus korupcinius susitarimus, apgaulingas manipuliacijas bei teatrališkus efektus.
„Finlio & Figo“ partneriai – iš viso du – dažnai save vadina teisine „firma-butiku“. „Butikas“ asocijuojasi su tuo, kas prašmatnu, kas pasižymi išrankumu, kas klesti. Šiuo atveju nė vienas iš apibūdinimų netinka. Iš tiesų jie užsiima menkaverte veikla – dažniausiai aptarnauja norinčius greitai išsiskirti, sulaikytus kauštelėjusius vairuotojus, kartais tarpininkauja dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems per autoavarijas. Aptriušusiame biure Čikagos pietvakariuose Oskaras Finlis su Voliu Figu kartu dirba daugiau nei dvidešimtį metų ir riejasi lyg seniai susituokusi pora, bet sugeba šiaip ne taip verstis ir daugmaž padoriai gyventi.
Galų gale juos užgriūva pokyčiai. Tiksliau, atklupčioja. Deividas Zinkas, jaunas, bet jau perdegęs teisininkas, atsisako perspektyvios karjeros aukščiausios klasės firmoje, smarkiai nusigeria ir netikėtai sau pačiam atsiduria prie „butiko“ slenksčio. Dabar, išsiblaiviusiam ir susitaikiusiam su mintimi, kad įsiliejo į bedarbių gretas, jam tiks bet koks darbas – netgi pas „Finlį & Figą“.
Į savo ratą priėmę naują bendradarbį, „F & F“ partneriai griebiasi labai rimtos bylos, žadančios turtus, bet tarytum nereikalaujančios rimto išmanymo.
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Džono Grišemo knygą, dar vieną įspūdingą teisinę istoriją. Jos dėmesio centre atsidurs maža „Finlio & Figo“ advokatų kontora, paties vadovų vadinama „firma-butiku“. Prideramai vartotojams ji reiškė, kad „Finlis & Figas“ neturi nieko bendra su menkaverte veikla. „Butikas“ asocijavosi su smalsumu, išskirtinumu ir patirtimi konkrečioje specializuotoje srityje. Su prabanga ir elegancija, nes tą bylojo prancūziška šio žodžio kilmė. Su tuo, kad nesiveržė plėstis, pasižymėjo išrankumu ir materialine gerove.
Išskyrus apimtį, jokie kiti apibūdinimai kompanijai netiko. „Finlis & Figas“ vertėsi traumuotų asmenų bylomis, nuobodžia kasdiene veikla, kuriai nereikėjo daug įgūdžių arba kūrybingumo ir kuri niekuomet nebus laikoma patrauklia ir jaudinančia. Varganas rodėsi ne vien prestižas, bet ir pelnas. Firma buvo mažutė, nes ji negalėjo sau leisti augti. Paprasčiausiai dėl to, kad niekas nenorėjo čia dirbti, įskaitant abu valdytojus. Kompaniją tesudarė du advokatai, todėl jiems, žinoma, neišvengiamai teko dalytis vyresniojo ir jaunesniojo partnerių pareigomis.
Vyresnysis, šešiasdešimt dviejų metų Oskaras Finlis, sugebėjo tris dešimtmečius išgyventi nuožmiose teisinėse kautynėse, kurios užvirdavo negailestingose pietvakarių Čikagos gatvėse. Kitados pats buvo puikus policininkas, praradęs darbą dėl polinkio knežinti galvas. Vos išsisuko nuo kalėjimo ir, atsivėrus akims, stojo į koledžą, o paskui ėmė studijuoti teisės mokykloje.
Jaunesniojo partnerio titulas atiteko keturiasdešimt penkerių metų Voliui Figui. Pastarasis tarėsi esąs atkaklus, ryžtingas bylininkas, ir jo pagyrūniški reklaminiai šūkiai žadėjo agresyvią veiklą. Volis gavo diplomą prestižinėje Čikagos universiteto Teisės mokykloje ir dabar geidė rimtos bylos, kuri užtikrintų milijoninį atlygį.
Nepamirškime ir Rošelės Gibson, energingos juodaodės, arogantiškas manieras ir nuovokumą išsiugdžiusios gatvėse moters, kuri firmoje atliko arbitro vaidmenį. Ponia Gibson rūpinosi priimamuoju, atsiliepdavo į telefonų skambučius, pasitikdavo galimus, viltingai nusiteikusius klientus ir išlydėdavo įniršusius, protarpiais pabarbendavo per klaviatūrą, prižiūrėjo firmos šunį ir, o tai svarbiausia, neleisdavo įsiplieksti Oskaro ir Volio vaidams.
Galiausiai į jų firmą pakliūna ir Deividas Zinkas, trisdešimt vienerių metų vyras, visiškai pavargęs nuo savo dabartinio gyvenimo ir varganos kasdienybės. Jo sutuoktinė geidė pastoti, bet nepajėgė įgyvendinti troškimo, nes vyras taip nusiplūkdavo darbe, kad nepajėgdavo mylėtis. Tėvas, garsus teisėjas, faktiškai privertė jį studijuoti teisę, ir ne bet kur, o Harvarde. Senelis, šeimos tironas, Kanzas Sityje įkūrė firmą, kuri išsiplėtė iki įspūdingų apimčių. Jo bosas Rojus Bartonas buvo šlykštus bambeklis, amžinai rėkaujantis ir burnojantis ant savo pavaldinių. Palūžęs nuo viso savo gyvenimo beviltiškumo Deividas nusigeria iki žemės graibymo ir galiausiai atsiduria „F & F“ firmoje tapęs savotišku šios įmonės talismanu.
Juk tuo metu kai jis gėrė bare pasirengęs mesti savo darbą stambioje kontoroje, vienas „Finlio & Figo“ advokatų susidūrė su mirtinu vaistų nuo cholesterolio atveju. Šis žadėjo rimtą bylą ir dar rimtesnius pinigus mažos firmos advokatams...
Na o kuo baigsis visas šis kolektyvinis teisminis ieškinys aš rekomenduoju Jums patiems išsiaiškinti. Juk knyga „Bylininkai“, tai išties rimtas teisinis veikalas, pasakojantis apie mažų teisinių firmų veiklos užkulisius, apie farmacines kompanijas ir dėl jų vaistų nukentėjusius piliečius. Džonas Grišemas yra puikus rašytojas, rašantis neįtikėtinai proziškai, dėl ko jo knygas yra labai lengvai skaitomos, bei įtraukia jau nuo pirmųjų puslapių.
Būtent šioje knygoje bus kalbama apie teisininkus, kurie nesiskiria su ginklais, teisininkus, kurie apsimeta FTB agentais ir šaudo į orą, teisininkus, kuriuos iki kraujo sumuša nepatenkinti klientai, teisininkus, kurie padirbinėja parašus ir kuriems tenka imtis įvairių ir labai keistų bylų.
Ir nors patekęs į šią firmą Deividas netenka amo ir mato ją tik kaip kelių metų praktiką, visgi netrukus jis supranta, kad toks darbas yra jam daug įdomesnis, nei ilgos valandos stambioje juridinėje bendrovėje. Jis ne tik kad pamato, kas tai yra gatvės advokato darbas, bet ir supranta, kad pirmą kartą noriai pasakoja apie savo užsiėmimą žmonai. Juk jis pirmą kartą drauge su naujuoju bosu tamsoje šlaistosi po pratus pietvakarių Čikagos rajonus, budriai stebi, ar aplinkui nesibasto gatvės banditai, beldžiasi į svetimas apskretusių būstų duris nežinodamas, kas laukia viduje, ir taip elgiasi siekdamas suvilioti klientus, kol šių neužgriuvo kiti advokatai.
Aš taip pat likau sužavėtas šios mažos advokatų firmos užmojais ir likau pritrenktas jų darbo metodais. Romanas „Bylininkai“, tai įspūdingas teisinis trileris, pasakojantis apie paprastus žmones dirbančius ne visai paprastą darbą. Žmones tokius pat tikroviškus kaip Jūs ir aš, žmones žaidžiančius „va bank“ su savo paties likimu. Šios knygos veikėjai yra labai įtikinami, siužetas įdomus, na o pasakojimas yra vertas ekranizacijos kine ir Oskaro už savo pastatymą. Skaitydamas šią knygą aš eilinį kartą supratau kodėl myliu rašytoją Džoną Grišemą, bei kodėl jo knygos taip dažnai pakliūna į mano rankas. Juk jos ne tik, kad yra labai įdomios, bet ir suteikia naudingos informacijos apie sunkų smulkių gatvės advokatų darbą.
Jei ir Jūs mėgstate teisę ir teisinius dalykus, jeigu ir Jūs geriate vaistus dėl kurių naudos nesate tikras, tada šis romanas yra parašytas būtent Jums. Aš jį perskaičiau ir jis man labai patiko. Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šis kūrinus šiek tiek primena romaną „Masinių bylų karalius“, dėl ko nerekomenduoju šių dviejų knygų skaityti viena po kitos.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą