Venecija Donnai Leon kaip apsėdimas, ji nepaprastai myli šį miestą, nes parašė apie jį jau 22 detektyvinius romanus. Ją norėtum palyginti su garsiais detektyvo žanro klasikais, nes daugeliu atžvilgių Donna Leon gali būti jų gretoje, tačiau jai tinka ir visiškai nauji detektyvo autorės epitetai. Ji – elegantiško detektyvo autorė, kurianti išmintingo, intelektualaus komisaro portretą, jautraus žmogaus, kuriam rūpi teisingumas.
Kilmingųjų spindesyje vokietis chirurgas įsigyja nedideliame Italijos kaimelyje Dolomitų priekalnėse sodybą. Jis imasi tvarkyti žemę, renovuoja namą, ruošiasi čia apsigyventi senatvėje. Visus darbus nutraukia kraupus radinys užleistame lauke – žmogaus palaikai.
Žmogus užkastas taip negiliai, kad lavonas beveik visiškai suiręs, audiniai ir kaulai ištampyti laukinių gyvūnų. Kaukolė peršauta, tačiau vietiniams pareigūnams nepavyksta rasti jokių nusikaltimo įkalčių, nieko, kas leistų nustatyti nužudytojo tapatybę, išskyrus žiedą su signete – kilmingos Lorenconių giminės herbu. Tad tyrimas labai greitai perduodamas į Veneciją, kur gyvena Lorenconių šeima, ir komisarui Gvidui Brunečiui tenka trikdyti Venecijos kilminguosius, tebegedinčius dėl pagrobto sūnaus...
Italijos šiaurėje, užaugusiame lauke, randamas visiškai suiręs jauno vyro lavonas. Tyrimas, kaip jau įprasta, pavedamas Venecijos miesto policijos komisarui Gvidui Brunečiui. Šalia kūno atrastas žiedas leidžia manyti, kad jis priklauso turtingam, prieš dvejus metus pagrobtam aristokratų šeimos palikuoniui Robertui Lorenconiui. Norėdamas išsiaiškinti, kas kaltas dėl turtų paveldėtojo mirties, Brunetis turi išsiaiškinti viską apie jaunuolio šeimą ir jos veiklas. Atsivėręs vaizdas taip šokiruoja visko mačiusį komisarą, kad šis net praranda amą...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Donnos Leon romaną, dar vieną venecijietišką rašytojos mįslę. Šį kartą dėmesio centre atsidurs jauno vaikino pagrobimas ir garsi Lorenconių šeimos giminė. Pastarąją pažinojo visi venecijiečiai, keletui iš kurių ši pavardė priminė grafą, lydėjusį akląjį dožą Danloną per Konstantinopolio plėšimą 1204 metais. Kitiems ši pavardė asocijavosi su svarbiausiu pirmojo Venecijos operos teatro aukotoju. Dar kiti girdėjo apie žmogų, paskolinusį Aldo Manucijui pinigų 1495 metais pastatyti mieste savo pirmąją spaudos mašiną. Tačiau paprasti venecijiečiai žino šį vardą dėl žmogaus, kuris 1944 metais sudarė SS galimybę sužinoti mieste gyvenusių žydų vardus ir adresus. Visgi kai kurie manė, kad Pietrui Lorenconiui buvo grasinta, tad smerkti jo niekas nesiryžo. Šiaip ar taip, nuo karo pabaigos įvairūs šios giminės šakų atstovai tikrai pasiaukojo miesto gerovei, ne tik padarė daugybę labdaros ir paramos darbų viešosioms ir privačioms institucijoms, bet ir užėmė daug įvairių valstybinių postų. Visgi jei venecijiečiai ir neprisimintų nė vieno iš šių dalykų, dauguma gyventojų atmintų vardą jauno vaikino, prieš dvejus metus dviejų kaukėtų vyrų pagrobto iš savo merginos panosės, kai jiedu sustabdė mašiną prie šeimos vilos vartų netoli Trevizo. Vėliau sekė išpirkos rašteliai, kurie įsikišus valdžiai buvo nepatenkinti, o tada atėjo laikas mirtino laukimo akimirkai...
Na o kaip įvykiai rutuliosis toliau, turbūt, nereikia niekam aiškinti. Vaikino lavonas bus surastas vieno vokiečio neseniai įsigytame žemės sklype, tad jau netrukus komisaras Gvidas Brunetis, kad ir nelabai norėdamas patikėti tokia vaikino lemtimi visgi nuspręs atsiversti jaunuolio pagrobimo bylą, tada apsiims peržiūrėti Lorenconių šeimos galvos kreipimosi į nusikaltėlius vaizdo įrašą, sudarinės žmonių, galinčių padėti jam sužinoti daugiau, sąrašą, klausysis įvairių paskalų ir net bendraus su įvairiais šalies turtuoliai.
Iš tikrųjų šį kartą Gvidui Brunečiui teks susidurti su siaubingiausiu nusikaltimu iš visų – žmogaus pagrobimu. Jis pats turėjo du vaikus, tad tiesiog negalėjo pakelti minties, kad jiems galėtų kas nors nutikti. Jam jau buvo tekę dalyvauti, kai buvo rastas dvidešimt septynerių metų moters lavonas – ji buvo pagrobta, o paskui gyva užkasta į kapą metrą po žeme ir palikta uždusti. Todėl pradėti seną ir jau beveik užmirštą bylą iš naujo jam atrodė išties grėsmingas, tačiau būtinas padaryti veiksmas.
Visgi romane bus kalbama ne vien tik apie žmogaus pagrobimą ir dingimą, jo centre taip pat atsidus ir aukštuomenės grietinėlė, bei jų, taip vadinami, „neplauti skalbiniai“ ir „skeletai spintoje“. Na o kadangi Lorenconių šeima buvo išties labai žinoma ir įtakinga Venecijoje, viską tirti teks labai delikačiai ir tyliai...
Ir nors autorė Donna Leon garsėja savo venecijietiškais detektyvais, ji taip pat yra žinoma ir dėl gebėjimo atkreipti skaitytojų dėmesį į aktualias Italijos šalies problemas. Ji ne tik, kad paaiškina, kodėl verta įsigyti privatų sveikatos draudimą ar drausti namus Italijoje, bet ir parodo mums kur keliauja pinigai skirti greitkelio tiesimui, kaip didžiausi televizijos kanalų savininkai gėdingai naudojasi savo įmonėmis rinkiminei kampanijai skatinti, bei kodėl įvairūs daiktai dingsta net ir pačioje teisingumo būstinėje.
„Kilmingųjų spindesys“ yra gan tipinė rašytojos Donnos Leon istorija, besisukanti apie turtingą šeimą ir iš jos pagrobtą jauną vaikiną. Rašytojo kalba yra kaip visad įtikinama, veikėjai realūs, na o pasakojimas tiesiog verčiantis iš koto. Kažką papildomo pasakyti reikštų girti knygą, kuriai pagyrų visai nereikia. Tiesiog pasiimkite ją ir skaitydami mėgaukitės Venecijos miesto panorama, skaniais patiekalais, gyventojų nuotaika, bei išties išskirtine šalies kultūra. Visgi nepamirškite, kad skaitote detektyvą, o jame yra pateikiamas baisus ir išties šokiruojantis nusikaltimas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą