1921. Arsène Lupin se consacre désormais à l’éducation des enfants pauvres de la « zône » au nord de Paris. Mais des « forces obscures » veulent s’approprier un livre mystérieux, propriété de l’un de ses ancêtres, général d’Empire. Ces forbans sont prêts à tout, y compris à mettre en péril la vie de Cora de Lerne, « dernier et unique amour » du célèbre gentleman-cambrioleur. Écrite en 1936, cette ultime aventure d’Arsène Lupin aura attendu soixantequinze ans avant d’être publiée. Maurice Leblanc, affaibli par la maladie, n’avait pu achever l’adaptation de son roman en feuilleton pour une première parution dans la presse. Intrigues historiques, fausses pistes, trahisons et... passion amoureuse, tous les ingrédients des « Arsène Lupin » sont réunis dans cette histoire à rebondissements. Avec, en plus, une atmosphère très particulière et un certain « Capitaine Cocorico »...
„Le Dernier Amour d’Arsène Lupin“ arba liet. „Paskutinė Arseno Liupeno meilė“ yra detektyvinis romanas parašytas žymaus prancūzų rašytojo Moriso Leblano. Jame mes atrandame mūsų jau pamėgtą vagį-džentelmeną Arseną Liupeną, kuris mums pasirodo jau dvidešimt pirmąjį kartą. Romanas skaitytojų rankas pasiekė 2012-aisiais metais ir pasakoja apie paskutiniąją, tikrą Arseno Liupeno meilę – Korą de Larn.
Romanas buvo parašytas kažkur 1936-1937 metais, tačiau išleistas tik 2012-aisiais. Taip atsitiko todėl, kad autorius rašydamas šį kūrinį patyrė širdies smūgį, vėliau taisė jį drebančia ranka, o galiausiai paliko šį pasaulį, taip ir neužbaigęs savo šedevro. Romano rankraštis buvo surastas netyčia Moriso Leblano anūkės 2011-ais metais ir išleistas 2012-ais metais, švenčiant 70-ies metų sukaktį po autoriaus mirties. Kūrinys buvo išleistas keliomis kalbomis visiškai netaisytas ir su visomis loginėmis klaidomis.
Jame pasakojama apie Arseną Liupeną, arba kitaip kapitoną Kokoriką, kuris dabar moko neturtingus vieno Paryžiaus priemiesčio vaikus moralės, disciplinos, išdidumo ir tvarkos mokslų. Visgi jis netrukus yra įtraukiamas į naują nuotykį, kuomet keli organizuoti nusikaltėliai nusitaiko į Anglijos banko Prancūzijos bankui siunčiamus du aukso prikrautus lagaminus. Arsenas Liupenas užbėga nusikaltimui už akių, tačiau pastato į pavojų gražią ir visiškai nekaltą merginą – Korą de Larn. Vėliau vagiui-džentelmenui tenka ginti savo paties palikimą – nedidelę knygelę, kurią Liupeno prosenelis, žymus generolas, buvo atgabenęs pačiam Napoleonui Bonapartui į rankas. Kovodamas dėl savo palikimo, vagis-džentelmenas ne tik nugali kelis vietinius nusikaltėlius, bet ir nepabūgsta susidurti su pačia britų žvalgyba!
Na o kažką plačiau atpasakoti reikštų atskleisti svarbias šios knygos detales. Vieną ką aš galiu užtikrintai pasakyti, kad šis romanas yra tikrai neblogai, nors ir nevisai išbaigtas. Kaip rašoma knygos įžangoje, prieš pat mirtį autorius buvo užsivertęs darbais ir rašė net kelis romanus vienu metu. Vėliau dėl laiko stygiaus jam teko kelis iš jų apleisti, tačiau tų knygų idėjų jis neatsisakė, o panaudojo jas rašydamas romaną „Paskutinė Arseno Liupeno meilė“. Galbūt, dėl to ši knyga atrodo šiek tiek netvarkinga ir nevisiškai išbaigta. Čia mes randame ir vieną Arseno Liupeno prosenelio žygdarbį, ir gražiosios Koros de Larn tėvo savižudybę, ir dingusius auksu prikrautus lagaminus, ir vagies-džentelmeno „mokomus“ jaunuolius, ir britų žvalgybos agentą, ir tariamus Arseno Liupeno vaikus ir kitus, tarsi tarpusavyje nevisiškai besiderinančius pasakojimo įvykius. Bet, galbūt, dėl to kalta autoriaus mirtis, dėl kurios šis romanas taip ir nebuvo išplėtotas ir galutinai išbaigtas. Šiandieninę jo versiją sudaro tik 160 puslapių, kas yra trečdaliu mažiau, nei kiti autoriaus darbai.
Visgi nepaisant jo neišbaigtumo, jis man pasirodė labai įdomus ir vertas būti perskaitytas. Čia gal ir nėra labai daug paslapties ar mįslių, tačiau meilės čia tikrai nestinga. Knygos pabaigoje Arsenas Liupenas nusprendžia vesti, įsivaikinti du vaikus, paaukoti visus savo pinigus labdarai ir, galbūt, net atsisakyti savo vagies amato.
Baigiamajame žodyje Morisas Leblanas pasakoja kaip jis sukūrė šį personažą, kas jį įkvėpė, bei kuo jo veikėjas skiriasi nuo kitų panašių detektyvinių personažų. Su šia knyga baigiu skaityti visas originalias Moriso Leblano Arseno Liupeno serijos knygas ir jau kitą vasarą greičiausiai imsiuos skaityti kitus autoriaus šedevrus...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą