Sofi Oksanen romane „Norma“ – paslaptinga šeimos drama su fantastikos ir detektyvo elementais. Šįkart autorė drąsiai leidžiasi į tamsiausius grožio verslo ir surogatinės motinystės užkaborius.
Paslaptingomis aplinkybėmis žuvus motinai, Norma Ross lieka visai viena. Abi moterys buvo artimos ir surištos ne tik giminystės ryšiais, bet ir paslaptimi. Norma yra ypatinga. Antgamtiškai greitai augantys plaukai, jautrios reakcijos į menkiausią nuotaikos pasikeitimą – jos prakeikimas ir kartu palaiminimas.
Visą gyvenimą Norma ir jos motina Anita stengėsi išsaugoti šią paslaptį, kad apsaugotų Normą. Dabar, po motinos mirties, jos namuose rastos nuotraukos, užrašai ir video medžiaga atskleidžia, jog Anita apie savo dukterį žinojo kur kas daugiau, nei buvo galima manyti.
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, dar vieną mistinį leidyklos „Versus Aureus“ romaną. Šį kartą jį parašė suomių rašytoja Sofi Oksanen, garsi estų kilmės autorė, pelniusi nacionalines Runebergo ir Finlandialiteratūros premijas, prestižinę Šiaurės šalių tarybos, tarptautines Prix Femina etranger, Prix du Roman FNAC, Prix Medicis, Swedish Academy Nordic Prize ir kt. premijas. Jos knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų tarp kurių ir jos naujausias romanas „Norma“.
Knygos dėmesio centre atsidurs Norma, mergina turinti paslaptingą antgamtinę jėgą – jos plaukai auga labai greitai ir jie reaguoja į bet kokį merginos ar aplinkinių nuotaikos pasikeitimus. Tai yra ir dovana, ir prakeikimas vienu metu. Kad mergina netaptų išsigimėle aplinkinių akyse, Norma ir jos mama Anita visą gyvenimą stengėsi tai slėpti. Staiga Anita miršta vedina keistų aplinkybių ir Norma lieka visiškai viena. Netrukus ji atranda kelias nuotraukas ir vaizdo įrašus, kurie įrodo, kad jos mama nutuokė apie merginos galią žymiai daugiau nei skelbėsi sakanti. Kad sužinotų kas atsakingas už motinos mirtį, Norma pradeda dirbti viename plaukų priežiūros salone. Kaip paaiškėja vėliau, salono vadovas turėjo savų motyvų įdarbinti merginą pas save. Bandydama išsiaiškinti tiesą ilgaplaukė Norma yra priversta kovoti su savo pačios paranoja ir vis didėjančiu nerimo jausmu...
Na o norint sužinoti ar pasiseks Normai išsiaiškinti kas kaltas dėl jos mamos mirties Jums reikės pasiimti ir patiems perskaityti ši mistinį detektyvą. Juk jo centre atsidurs toks iš pažiūros nereikšmingas ir kartu labai svarbus žmogaus išvaizdos elementas kaip plaukai. Plaukai visais amžiais buvo laikomi svarbiu žmogaus statuso, luomo ar saviraiškos elementu, be kurio kiekvienas iš mūsų, turbūt, jaustumėmės visiškai nuogi. Jie visais amžiais buvo garbinami menininkų, skulptorių, tapytojų, mados žinovų ar tiesiog eilinių žmonių. Štai Norma turi neįprastus plaukus: šie per dieną paauga apie metrą, bei keičia savo formą priklausomai nuo Normos ar svetimų žmonių minčių ir kėslų...
Turiu prisipažinti, kad kai ėmiau skaityti šią knygą, galvojau ar tik nebus tai dar viena paika mistinio detektyvo parodija. Tačiau turiu pripažinti, kad klydau gan stipriai. Istorija labai greitai įgauna rimto mistika apgaubto romano atspalvį ir virsta puikia istorija atskiesta magija ir realizmu. Istorija rutuliojasi keliomis veiksmo linijomis, čia dažnai peršokama tarp dabarties ir praeities prisiminimų, taip pat dalis teksto pateikiama vaizdo laiškų ištraukomis. Visgi visa tai pateikta labai sumaniai, tad pasimesti knygoje nėra kada.
Knygos veikėjai man pasirodė labai įdomūs, kiekvienas iš jų turi savo charakterį bei buvo tuo elementu, be kurio šis romanas paprasčiausiai sugriūtų. Visgi knygos pradžioje jie man gan stipriai painiojosi, tad prireikė perskaityti apie pusę knygos, kol aš kiek labiau pradėjau skirti, kas yra kas. Man labai patiko sudirgusios Normos, mafijozo Makso Lamberto, bei patikliosios Marion portretai. Jie darė šią istoriją labai tikrovišką, nepaisant visų knygoje naudojamų fantastikos ir magijos elementų.
Visgi šioje knygoje nuvilia tai, kad čia kaip ir nėra jokios paslapties. Viskas čia yra žinoma nuo pat pradžių, o visi likę skyreliai tik lėtai tai patvirtina. Romano pabaiga irgi nėra įspūdinga, dėl ko kūrinys prašosi būti įvertintas tik trimis balais iš penkių. Knyga yra gan nebloga, tačiau trūko kažko įspūdingo, kažko visiškai nelaukto, dėl ko norėtųsi versti jos puslapius nekreipiant dėmesio į prabėgančias minutes ar vis didėjantį akių nuovargį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą