Trys teisėjai, už nešvarius darbelius kalintys ne itin griežto režimo kalėjime, ir toliau nerimsta – laiškais šantažuoja pasiturinčius pagyvenusius vyriškius, slepiančius netradicinę seksualinę orientacija. Į šių klastingų veikėjų pinkles patenka ir kandidatas į JAV prezidentus. Įvykiai rutuliojasi nepaprastai sparčiai, pasakojimas įgyja sensacingų, kvapą gniaužiančių elementų.
Trys pagyvenusio amžiaus teisėjai atlieka įkalinimo bausmę viename ne itin griežto režimo kalėjime. Visgi net ir čia jie sugeba prasimanyti pinigų. Dėdami skelbimus į laikraštį jie vilioja ir susirašinėja su turtingais homoseksualais gyvenančiais laisvėje. Vėliau pradeda šiuos šantažuoti, taip priversdami juos mokėti „apvalias“ sumas. Kai kurie iš jų tiek išsigąsta, kad net pradeda galvoti apie savižudybę. Visgi vieną dieną jie pasirenka netinkamą auką, galingą žmogų, turinti pavojingų draugų. Galbūt dabar laimingoms jų dienoms pagaliau atėjo galas...
Taigi pasiėmiau skaityti jau „entąjį“ Džono Grišemo romaną, šį kartą pasakojantį apie tris šantažuotojus ir kelis išsigandusius homoseksualus. Turiu pasakyti, kad nesitikėjau atrasti panašios temos šio rašytojo bibliografijoje, tačiau, kad ir kaip mes bandytume to išvengti, homoseksualų yra ir jie niekur nelinkę dingti.
Romano dėmesio centre atsidurs trys įkalinimo įstaigoje kalintus teisėjai. Visų pirma, tai Džo Rojus Spaineris – žemas storulis, ankstesniame gyvenime buvęs taikos teisėju Misisipės valstijoje. Kaip pridera jis buvo išrinktas savo mažos apygardos žmonių ir išvytas, kai federalai pagavo jį Šrainerių klube graibstant pajamas iš bingo.
Taip pat Finas Jarberis – šešiasdešimties metų vyras, kalintis jau dvejus metus, nes vengė mokėtu pajamų mokesčius. Visgi jo paties žodžiais, jis buvo nuverstas iš vyriausiojo teisėjo vietos tik dėl to, kad priešinosi mirties bausmei ir nesiskaitydamas su niekuo vilkindavo kiekvienos bausmės vykdymą. Žmonės troško kraujo. Jis buvo išmestas gatvėn, kur vargais negalais kurį laiką vertėsi, kol Vidaus finansų inspekcija ėmė juo domėtis.
Trečiasis buvo Hetlis Bičas. Didžiuma laiko jis praleisdavo kalėjimo ligoninėje dėl hemorojaus, galvos skausmo ar anginos. Bičas buvo penkiasdešimt šešerių, jauniausias iš trejeto ir įsitikinęs, kad numirsiąs kalėjime per tuos devynerius metus, kurie jam dar likę. Kadaise jis buvo federalinis teisėjas Rytų Teksase, užkietėjęs konservatorius, gerai išmanė Šventąjį Raštą ir per teismo posėdžius mėgo jį cituoti. Jis turėjo politinių ambicijų, mielą šeimą ir pinigų iš žmonos giminės naftos koncerno. Taip pat turėjo problemą dėl gėrimo, tiesa, apie ją niekas nežinojo, kol Jeloustoune jis nesuvažinėjo dviejų pėsčiųjų turistų.
Džo Rojus Spaineris, Finas Jarberis ir Hetlis Bičas buvo trys teisėjai vadovaujantys Žemesniajam Šiaurės Floridos teismui Tramble – lengvojo režimo federaliniame kalėjime be tvorų, be sargybos bokštelių, be spygliuotos vielos – labiau žinomam „Brolijos“ vardu.
Čia jie sprendė tokias bylas, kaip kad kalinių ginčai dėl septyniolikos dolerių ir dviejų žurnalų, dėl prastų patarimų investiciniais klausimai, dėl bankroto, skyrybų, paramos vaikams ar apgaulės. Tramble Brolija buvo gerbiama. Jos nuosprendžiai buvo greiti ir kiek įmanoma teisingi. Visgi jie turėjo ir kitokį užsiėmimą: užsidarę kalėjimo bibliotekoje jie laiškais šantažavo homoseksualus, kuriuos suviliodavo skalbimais įdėtais į laikraštį. Pastarieji atrodė daugmaž taip: „Nevedęs baltasis vyriškis, virš 20-ies, ieško malonaus ir diskretiško per 40 ar 50 m. pono, su kuriuo norėtų susirašinėti“.
Jų nelaimei (o gal laimei) vieną dieną jie pasirenka netinkamą auką, žmogų siekiantį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento posto. Pastarasis buvo remiamas įtakingų žmonių, pasiryžusių padaryti bet ką, kad tik šiam pavyktų pasiekti savo tikslą...
Na o daugiau kažką pasakoti nebūtina. Vieną ką galima užtikrintai pasakyti – romanas „Brolija“ yra išties netipinė rašytojo Džono Grišemo knyga. Joje susigrumia dvi labai galingos jėgos: teisinė ir politinė. Nors šios jėgos ir papildo viena kitą, tačiau pono Grišemo kūryboje pasirodo, turbūt, pirmą kartą. Aš asmeniškai nemėgstu politikos, tad apie ją stengiuosi skaityti kuo mažiau. Todėl skaitydamas šią knygą jaučiausi lyg būčiau atsidūręs kažkokio didelio viesulo viduryje. Teisiniai skyreliai buvo labai, labai įdomūs, o štai politiniai tiesiog varė iš proto. Visgi imant bendrai, romanas kelia ne tiek nuobodulį ar miegą, kiek gailestį visiems tiems šantažuojamiesiems. Juk knygoje vaizduojami homoseksualai yra priversti slėpti savo kilmę. Kitu būdu jie prarastų šeimą, darbą ar karjerą. Buvo žiauru skaityti apie tai, kaip prievartaujami pinigai iš tų, kurie negali skųstis. Nežinau kiek šioje istorijoje yra tiesos ir kiek tokių atvejų yra realybėje, tačiau įkalinimo įstaigose kalinčių visokiausio plauko sukčių tikrai nestinga. Prisiminkime kad ir tuos telefoninius apgavikus, kurie tik ir prašo pinigų už neva laimėtus prizus ar patirtas artimųjų avarijas.
Knygos pabaiga man pasirodė kiek per greita, tarsi rašytojas būtų rašęs, rašęs, o galiausiai pristigęs idėjų ir tiesiog nusprendęs viską pabaigti. Romanas „Brolija“, tai pasakojimas apie korupciją, apie žmonių godumą, potraukį pinigams ir kitas žmogiškas ydas. Manau, jis turėtų patikti visiems mėgstantiems teisę, politiką ar tiesiog kriminalus. Pabaigoje norisi tiesiog palinkėti visiems būtu atidesniems, mat papulti ant sukčių pinklų šiais laikais yra be galo lengva.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą