Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus nedideliame Amerikos miestelyje Deryje septynetas vaikų susiduria su paslaptingu antgamtiniu demonu, kurio neįmanoma netgi įvardyti: TAS vilioja, gąsdina ir žudo, nuolat keisdamas savo pavidalą.
Būreliui paauglių pavyksta monstrą sutramdyti... bet tik laikinai. Po dvidešimt septynerių metų TAS vėl įsisiautėja.
Košmaras, kuris nusitęs dvidešimt aštuonerius metus prasidėjo nuo popierinio laivelio, pagauto šniokščiančio vandens srauto. Laivelis sukosi, kraipėsi, niro ir vėl kilo, drąsiai įveikdavo verpetus ir vėl tęsė kelionę Vitčemo gatve Džeksono ir Vitčemo gatvių sankryžos šviesoforų link. Lietus pylė jau savaitę, o prieš porą dienų įsismarkavęs vėjas paliko daugelį Derio rajonų be elektros. Nuo laivelio neatsiliko ir berniukas geltonu lietpalčiu bei raudonais kaliošiukais. Berniukas buvo Džordžas Dembras, šešerių metų amžiaus. Jo brolis Viljamas, Derio pradinės mokyklos vaikams – Mikčius Bilas, liko namie: jį buvo užpuolęs kažkoks bjaurus uždegimas ir niekaip nenorėjo pasitraukti. Tą 1957-ųjų rudenį, kai iki tikrų košmarų liko aštuoni mėnesiai, o iki jų pabaigos – dvidešimt aštuoneri metai, Mikčius Bilas buvo dešimties. Berniukas vijosi savo laivelį į kairę Vitčemo gatvės pusę, bėgdamas kiek kojos nešė, bet vandens srautas buvo dar greitesnis. Laivelis jau buvo prie atviros kanalizacijos angos ir jau kėsinosi įkristi. Na o tada viskas ir įvyko. Vieną akimirką jis kalbėjosi su kažkuo kanalizacijos angoje, o kitą – jau gulėjo negyvas kraujo klane. Deivas Gardneris pasiekė jį pirmas ir atitraukęs nuo latako pamatė skaisčiai raudoną lietpalčio pusę. Kraujas sruvo į kanalizacijos angą iš tos rankovės, kurioje turėjo būti kairė ranka. Pro praplėštą medžiagą kyšojo baltas kaulo strampas...
Vėliau veiksmas mus nukels į 1984-us metus, praėjus lygiai dvidešimt septyneriems metams nuo pirmųjų įvykių pradžios. Čia homoseksualus vaikinas sumušamas vietinių gyventojų po to, kai su draugu ėjo iš baro „Sakalas“. Būrys vaikinų jį stipriai sudaužė, o tada numetė nuo krantinės į upelį, kurio šešėlyje slėpėsi, nepatikėsite, klounas! Vėliau ištraukus kūną iš vandens, jis surandamas visas subadytas ir sukandžiotas.
Šioje laiko juostoje mes taip pat išvysime ir Patriciją Uris, trisdešimt šešerių metų moterį, ištekėjusią už buhalterio, kuris vieną 1985-ųjų vakarą randamas nusižudęs, prieš mirtį ant sienos spėjęs išvedžioti žodį TAS...
Taigi rašytojas Stivenas Kingas eilinį kartą laužys stereotipus ir mums pateiks gan nestandartinį pasakojimą, papasakotą įvairiomis laiko perspektyvomis ir skirtingų veikėjų akimis. Nelyginant neseniai pasirodžiusio kino filmo, veiksmas pirmojoje knygoje vyks dvejomis laiko perspektyvomis: veikėjams jau būnant suaugusiems, o kartu ir prisimenant pamirštus kiekvieno veikėjo vaikystės prisiminimus.
Penivaisas atgijo ir jį reikia eilinį kartą sutramdyti! Juk jie visi buvo pažadėję grįžti, jei kas prasidės iš naujo. Sugrįžti ir užbaigti viską visiems laikams. Jų grupelė tada sudarė Stenas Urisas su žydiška knabe, Bilas Denbras, kuris negalėjo ir žodžio ištarti nemikčiodamas, Beverlė Maš su savo mėlynėmis ir cigaretėmis palaidinės rankovėse, Benas Henskomas, toks storas, kad atrodė žmogiška Mobio Diko versija, Edis Kaspbrakas su motinos kompleksu ir siaubinga astma, Ričis Tizijeris su savo storais stiklais, vien „A“ pažymiais ir protingu veidu, tiesiog prašančiu naujo pavidalo, bei afroamerikietis fermerio sūnus Maikas Henlonas.
Na o daugiau kažką pasakoti plačiau aš atsisakau, mat nenoriu sugadinti nuotaikos visiems būsimiems knygos skaitytojams, ar tiems žmonėms, kurie jau pažiūrėjo filmą pastatytą pagal šį romaną ir dabar su nekantrumu laukia antrosios dalies. Viena ką galiu drąsiai pasakyti, kad knygoje bus visko: pradedant senosios „gaujos“ susivienijimu, ir baigiant nelaiminga suaugusiųjų kasdienybe, ar slegiančiais praeities prisiminimais.
Romane rašytojas kalba tokiomis svarbiomis temomis, kaip kad atminties galia, vieningos grupės jėga, vaikystėje patirtų traumų poveikį vėlesniame suaugusiųjų gyvenime ir pan. Knygos siužetas yra labai paprastas – septyni draugai išgalvotame Derio mieste Meino valstijoje kovoja su monstru, žudančiu vaikus ir galinčiu priimti bet kokią fizinę formą. Knygoje mes atrandame biblinių motyvų, kur mažas miestelis, galima sakyti, atitinka nedidelį visatos kampelį, kuriame ima siautėti nevaldomas blogis. Ir nors daugelis tą blogį įsivaizduoją kaip kažkokią pabaisą, iš tikrųjų, ji yra monstras slypintis kiekvieno iš mūsų sieloje. TAS yra kiekvieno iš mūsų prigimtinė dalis ir kiekvienas iš mūsų turime jam duoti atkirtį. Juk kiekvienas žmogus, kuris susitaiko su monstru savo viduje, vėliau tampa žmogumi monstro viduje...
Iš tikrųjų romanas „Tas“ nėra lengvas kūrinys. Tai ne ta knyga, kurią reikia skaityti poilsiaujant ar po sunkios darbo dienos įsijungus naktinę lempą prie lovos. Juk ji mažai Jums pagelbės. Romanas kalba apie prigimtines žmogaus baimes, apie pabaisas slypinčias kiekvieno iš mūsų sieloje. Neleiskime tiems monstrams paimti viršų, o geriau išmokime juos supančioti ir palikti alkti. Na o svarbiausia – nesistenkime su jais kovoti vieni, o geriau apsižvalgykime ir pabandykime susirasti sąjungininkų.
Su nekantrumu imu skaityti antrąją knygos dalį, o jos įspūdžius papasakosiu jau kitoje savo apžvalgoje.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą