Romane „Laiko smiltys“ autorius dėmesį sutelkia į keturių pabėgusių iš nuniokoto vienuolyno vienuolių likimą. Jų laukia kupina pavojų ir dramatizmo kelionė.
Knygoje pasakojama apie keturias vienuoles, kurios yra priverstos sprukti iš savo vienuolyno, kai jį užpuola pulkininkas Ramonas su būriu kareivių. Šie čia atvyko ieškodami ir persekiodami Baskų lyderius ir jų sekėjus, su kuriais Ispanijoje vyksta karas ir kurie valdžios akimis yra laikomi teroristais. Keturias visiškai skirtingas vienuoles suvienija bendras tikslas – pasiekti kitą vienuolyną ir nugabenti tenai auksinį kryžių, jų vienuolyno relikviją. Visas tas moteris į vienuolyną atvedė skirtingos priežastys, tačiau bendras tikslas dabar jas suvienijo. Viena jų buvo atstumta motinos, kita bėgo nuo policijos, dar kita ieškojo ramybės, o ketvirtoji bandė surasti namus.
Savo kelionėje jos prisimins savo įstojimo į vienuolyną priežastis, taps draugėmis, įsimylės bendrakeleivius vyrus iš šalies, sudalyvaus banko apiplėšime ir kovos už išlikimą. Romane daug vietos skirta veikėjų charakteriams, jų gyvenimo istorijoms. Kai kurių veikėjų gyvenimo istorijos tokios tragiškos, kad net ašarą įspaudžia, o laimingi epizodai priverčia širdį giedoti.
Rašytojas paėmė iš pažiūros paprastą siužetą, keturias vienuoles sprunkančias nuo užpuolikų ir įmetė jas į „katilą“ pilną romantikos, pavojų, išdavystės, mirties ir jaudulio. Turiu pasakyti, kad visa tai pasiteisino su kaupu, nes romanas tapo gyvas, realus ir tikroviškas. Skaitydamas jaučiausi lyg vartyčiau kokį Marijaus Pjuzo romaną, kurie pasižymi tikroviškumu, giliais veikėjų charakteriais ir neeiliniu siužetu. Skaitant nesinorėjo sustoti, o nuolatinis veikėjų judėjimas kėlė jaudulį.
Knygos veiksmas vyksta Ispanijoje, kas retai pasitaiko mano skaitymų pasaulyje, tad buvo smagu atrasti kažką naujo. Čia daug gražių slėnių, mažų kaimelių, siaurų takelių, upelių, vynuogynų ir pan. Galų gale pati šalies kultūra visiškai skiriasi nuo, sakykim, mūsų Lietuvos. Keletas pavyzdžių: romanas prasideda bėgimu nuo bulių, tradicine Ispanijos švente, čia taip pat randame bulių kautynes, arba kitaip dar vadinamą koridą.
Romane man pritrūko tik įžanginio žodžio, kuris būtų bent trumpai paaiškinęs kas tokie Baskai ir kodėl vietinė valdžia su jais kovoja.
Apibendrindamas pasakysiu, kad kiekvienas skaitytojas čia atras kažką sau ir tikrai neliks nusivylęs. Tokį romaną būtina turėti savo namuose, o vėliau būtina jį perduoti savo vaikams, kaip nesenstančią relikviją. Sidnis Šeldonas jau nebegyvas (amžinąjį jam atilsį), tad neleiskime mirti ir jo žodžiui. Pats stengsiuosi susirasti ir perskaityti visas rašytojo knygas lietuvių kalba, nes jos išties labai geros, pilnos teigiamų emocijų ir nuoširdumo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą