The stolen mercedes emerges from the predawn fog and plows through a crowd of men and women on line for a job fair in a distressed american city. Then the lone driver backs up, charges again, and speeds off, leaving eight dead and more wounded. The case goes unsolved and ex-cop Bill Hodges is out of hope when he gets a letter from the man who loved the feel of death under the Mercedess wheels. Brady Hartsfield wants that rush again, but this time hes going big, with an attack that would take down thousands unless Hodges and his two eccentric allies can throw a wrench in Bradys diabolical plans.
Šaltomis priešaušrio valandomis, skurdžiame miesto rajone, šimtai nusivylusių bedarbių išsirikiavę eilėje laukia darbo. Staiga be jokio priežasties pilkas mersedesas įsirėžia į žmonių minią ir nužudo aštuonis žmones, o penkiolika palieka sužeistais. Žudikas iš įvykio vietos spėja pasišalinti... Po daugiau nei vienerių metų, kitoje miesto dalyje, atsistatydinęs policininkas Bilas Hodžesas vis dar yra persekiojamas neištirtų nusikaltimų ir aukų klyksmų. Vieną dieną jis gauna laišką iš bepročio pasivadinusio „Žudiku Mersedesu“, kuris giriasi bei erzina detektyvą dėl savo puikaus išpuolio, nusinešusio daugybę gyvybių. Norėdamas užkirsti kelią kitai tragedijai, Hodžesas vėl imasi veiklos, juolab, kad pamišęs mersedeso vairuotojas kuria naują planą, atimsiantį dar daugiau nekaltų gyvybių...
Na turiu pasakyti, kad tikrieji, senieji Stiveno Kingo fanai, greičiausiai, spjaudysis, keiksis ir kitaip reiks nepasitenkinimą. Juk knygoje nėra nieko antgamtiško, jokios mistikos ar siaubo. Knyga yra... detektyvas! Ir ne bet koks detektyvas, o gan tikroviškas ir realus. Turiu pasakyti, kad ir aš, detektyvų mėgėjas, iš pradžių raukiausi ir vis tikėjausi kažko siaubingo iššoksiančio iš po namo kampo, kitaip sakant tikėjausi kažko labai nelaukto, netikėto ir baisaus. Nesu skaitęs daug rašytojo kūrinių, kad tvirtinčiau, jog jis nėra rašęs detektyvų anksčiau, bet mano skaitymų pasaulyje tai pirmas kartas. Romanas yra pirmoji trilogijos apie detektyvą Bilą Hodžesą knyga. Anglakalbių pasaulyje jau yra išleistos dvi serijos knygos, o trečioji turi pasirodyti 2016 metais. Knyga „Ponas Mersedesas“ yra laimėjusi „Edgar Award“ apdovanojimą, taip pat 2014 metais „Goodreads“ skaitytojai knygą išrinko, kaip geriausią metų detektyvą/trilerį. Na bet kaip gi yra iš tikrųjų...
Pirmiausia paminėsiu tai, kad knygą, kaip jau supratote, skaičiau užsienio kalba. Tas neturi jokios įtakos siužetui, bet menkina įspūdį, mat nevisos perskaitytos frazės galėjo būti suprastos teisingai, o ir šiaip, asmeniškai man maloniausia skaityti gimtąja lietuvių kalba.
Kalbant apie Stiveną Kingą negalima nepagirti jo talento rašyti tikroviškai ir kinematografiškai. Jis yra vienas tų rašytojų, kurie neišsiplėsdami ir neįnikdami į ilgus aprašymus, sugeba aplinką ir veikėjus pateikti labai ryškiai, labai spalvotai. Tik jis sugeba šalutinius veikėjus pateikti taip, kad jie įsimintų ilgam, o pagrindinį veikėją nupiešti taip, lyg šis būtų tiesiog trimatis. Skaitydamas Kingo knygas aš jaučiuosi lyg žiūrėdamas kino filmą, atrodo taip ir matau tą kiekvieną pikselį iš kurio sudarytas romanas.
Šioje knygoje mums pristatomas prieš šešis mėnesius į atsargą išėjęs, išsiskyręs ir vienišas, dabar jau buvęs detektyvas Bilas Hodžesas. Atkaklus ir kiek pasimetęs vyras, kaip dažnai būna knygose, kankinamas depresijos ir minčių apie savižudybę. Tačiau ne ką mažiau ryškūs ir kitų daugiau ar mažiau svarbių veikėjų paveikslai: Ogis Odenkirkas, išsiskyręs bedarbis, kurį nutrenkia vairuotojas; Breidis Hartsfildas, pamišęs mersedeso vairuotojas gyvenantis su savo alkoholike motina; keistuolis Hodžeso vejos pjovėjas ir šiaip pagalbininkas Džeromas Robinsonas; Džanė Paterson, drąsi, sąžininga ir turtinga tikrojo pilko mersedeso savininkės sesuo, nusamdžiusi Hodžesą tyrimui; patikli senutė misis Rolins, nieko nenutuokianti kompiuteriuose; atsilikęs Breidžio broliukas Frenkis ir kiti veikėjai.
Taigi veikėjai yra puikūs ir bent jau vieną pliusą knyga tikrai turi. Tačiau ką aš galiu pasakyti apie patį siužetą? Siužetas nors iš pažiūros paprastas ir nesudėtingas, čia nėra kažkokių netikėtų siužeto vingių, nelauktų nutikimų, o nusikaltėlis skaitytojui yra žinomas nuo pat pradžių, tačiau vis vien prikausto dėmesį. Labiausiai gal dėl paties rašymo stiliaus, kuris pateikiamas tai Hodžeso, tai Breidžio akimis, taip pat čia randame nemažai prisiminimų, ar teksto iš laiškų bei internetinio susirašinėjimo. Visa tai labai stipriai pagyvina knygą ir suteikia tikrovės jausmą. Be to knygoje mes randame vieną esminį Kingo knygų siužeto elementą – gėrio ir blogio kovą. Įdomiausia tai, kad pagal idėją, knyga turėjo būti vos kelių puslapių apsakymas, paremtas tikrais įvykiais, kuomet viena moteris automobiliu įvažiavo į McDonald’s restoraną ir sužeidė daug žmonių. Vėliau rašytojas į knygą įtraukė teroristinę ataką, kurią aprašydamas jis rėmėsi Bostono maratono sprogdinimais įvykusiais 2013 metais.
Romanas atkreipia dėmesį į gan aktualias šių dienų temas, kaip antai bedarbystė, vaikai įjunkę į mobiliuosius telefonus ir kompiuterius, sukčiavimai internetu, homoseksualai, vedusių porų skyrybos ir kt.
Taip, knyga turi minusų. Kai kas bus nepatenkintas veikėjų psichologija, kai kam užklius anonimiškas bendravimo puslapis „Po mėlynu Debės skėčiu“, kuris prisijungiant neprašo jokio slaptažodžio, o tik prisijungimo vardą (jokios logikos?!), kai kam nepatiks nuspėjamas ir neįsimintinas siužetas, kai kam pasirodys keista, kad Hodžesas nesidalina jokia informacija su policija ir viską daro pats, o kai kas apskritai labiau rinksis detektyvų rašytojus, kurie yra meistrai savo žanre, o ne diletantai, kaip Kingas, bet vis vien, pripažinkime, knyga kažko turi.
Asmeniškai mane knyga labiausiai patraukė tuo, kad čia nėra jokių žiaurenybių, jokio iškreipto smurto, kankinimų, jokios pornografijos, tiesiog paprastas, senamadiškas detektyvas, ko man taip trūko po Jean-Christophe Grange ir Jeff Lindsay knygų.
Apibendrindamas pasakysiu, kad Kingo fanams nerimauti tikrai nėra dėl ko. Nors aš kalbu gan klišinėmis ir bendromis frazėmis, kaip antai siužetas geras, veikėjai įdomūs ir pan., bet tik todėl, kad knyga išties pakankamai nebloga. Manau Kingui tikrai pavyko ir jis dar kartą įrodė, kad jam nepavaldžių žanrų tiesiog nėra. Gaila tik vieno, kad nusikaltėlis skaitytojui žinomas nuo pat pradžių. Manau būtų buvę žymiai įdomiau skaityti, jei mersedeso vairuotojas būtų išaiškėjęs tik knygos pabaigoje, o skaitytojas būtų turėjęs galimybę jį atspėti pats.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą