Armėnų bažnyčioje pietrytiniame Paryžiuje neįprastomis aplinkybėmis nužudomas choro vadovas. Netrukus nutinka ištisa virtinė makabriškų įvykių: dingsta keli vaikai choristai, pasipila kraupios žmogžudystės, po kurių atsiranda paslaptingi užrašai iš psalmės „Miserere“ ir mįslingos žymės prie aukų...
Tyrimą atlieka du policininkai – armėnas ir rusas. Senas, į atsargą išėjęs išminčius Kasdanas ir gudreiva, gražus tarsi „roko žvaigždė“ Volokinas – du nuovokūs, darbui ir kilniems tikslams atsidavę žmonės, kamuojami painios praeities.
„Miserere“ – vienas garsiausių Jeano Christophe’o Grangé trilerių. Kūrinyje susipina vaikystės išgyvenimai, nacių ir čiliečių budelių žiaurumas, detektyvinė intriga ir... muzika.
Paryžiaus šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje nužudomas Čilės pabėgėlis, berniukų choro direktorius ir vargonininkas Vilhelmas Giotsas. Armėnas Kasdanas, į pensiją išėjęs policijos pareigūnas ir Katedros parapijietis, nedelsiant pradeda neoficialų tyrimą. Prie jo taip pat prisijungia rusas, nepilnamečių teisų apsaugos tarnybos tyrėjas, Sedrikas Volokinas. Tyrimui įsibėgėjus paaiškėja, kad praeityje, skirtingose parapijose, yra dingę keletas choro berniukų, kuriems vadovavo Giotsas. Po pirmojo nusikaltimo seka ir kiti, tad detektyvams tenka skubėti. Mūsų herojai įsitraukia į pavojų pilną tyrimą, kur jie atranda slaptą ryšį tarp mirčių ir senos giesmės „Miserere“.
Po gan ilgos pertraukos imu dar vieną Žano-Kristofo Granžė knygą. Šį kartą dėmesio centre atsiduria du tyrėjai: armėnas Kasdanas ir rusas Volokinas, kurie tiria choro vadovo Vilhelmo Giotso mirtį. Atrodo paprasta, paprasto žmogaus mirtis, iš pažiūros primenanti atsitiktinę mirtį ištikus širdies smūgiui. Tačiau Granžė nebūtų Granžė, jei viena mirtis nevirstų serija makabriškų žmogžudysčių, suluošinimais, ritualais, kerštu ir pan. Jei reikėtų knygą apibūdinti keletu žodžių, panaudočiau šiuos: ritualinės žmogžudystės, žiaurumas, laukiniškumas, pedofilija, homoseksualai, politika, Pinočeto režimas, diktatoriai, naciai, kankinimai, žmonių grobimas, vaikai žudikai, sadomazochistai, sektos ir pan. Kaip jau supratot, Granžė fantazija tikrai nesiskundžia, nes daugelis iš mūsų, turbūt, net neįsivaizduotų tokių žodžių kratinio vienoje knygoje.
Romane kaip visad nestinga žiaurenybių: žmonės žudomi perduriant jų ausų būgnelius aštriu daiktu, nupjaunant liežuvį, išlupant akis, padarant „tunisiečio šypseną“, išpjaunant širdį, apterliojant sienas krauju ir t.t., kas daugeliui sukels pasišlykštėjimą ir net privers pamąstyti apie keleto puslapių pervertimą.
Visgi neskaitant pagrindinio Granžė knygų palydovo – žiaurumo, knyga yra išties gera. Veikėjai tikrai įdomūs, šį kartą tai armėnas Lionelis Kasdanas, buvęs kriminalinės policijos skyriaus majoras, 63 metų amžiaus, 190 centimetrų mėsos kalnas, sveriantis apie 100 kilogramų, santūrus, tikslus, vienišas ir lojalus. Bei rusas Sedrikas Volokinas, buvęs našlaitis augęs globos namuose, Prancūzijos tailandietiško bokso čempionas, dirbo Kovos su narkotikais skyriuje, vėliau perėjo į Nepilnamečių teisių apsaugos tarnybą, šioks toks narkomanas, kompiuterastas, o jei trumpai, tai pasiutęs šuo.
Veiksmas vyksta daugelyje vietų, tarp kurių bažnyčia, vandens talpykla, ligoninė, mirusiojo butas, mokykla, garažas, žydų archyvas, sadomazochistų klubas, ligoninė, sekta „Asunction“, kas tikrai paįvairina skaitymą ir stipriai įtraukia. Iškart sakau, kad, turbūt, dar neteko skaityti nė vienos knygos, kur būtų tiek daug skirtingų veiksmo vietų.
Skaitant romaną man prieš akis buvo iškilęs Stiveno Kingo apsakymas „Kukurūzų vaikai“, kur buvo rašoma apie vaikus žudikus. Ir čia mūsų tyrėjai didesnę knygos dalį vaikosi vaikus žudikus, paliekančius krūvas lavonų, kas buvo kažkodėl labai baugu ir skaitant vienam namuose net nemalonu. Granžė tikrai žino kurios temos gali paveikti skaitytoją ir dažnai tuo naudojai. Jo knygose neretai randame religinių fanatikų, psichopatų, organų transplantacijų, žiaurių kankinimų, avarijų ir kitokių baugų, kurių gyvenime nesinorėtų patirti, ar apie juos perskaityti laikraštyje.
Granžė rašo išties gerai, bet asmeniškai aš jo knygų stengiuosi nepirkti. Kažkaip nemalonu savo namuose laikyti tokias žiaurenybes, kas, mano manymu, namų židinio gera aura tikrai nepapildo.
Patariu skaityti tik patiems drąsiausiems, kurių nekankina paranoja ir košmarai. Manau, Granžė rašo net baisiau už Stiveną Kingą, labiausiai dėl to, kad dažnai peržengia tam tikrą komforto ribą, užbrėžtą skaitytojų ir pačių rašytojų. Kartais pagalvoju, jog gerai, kad tai tik fikcija, nes kitaip mes būtume didelėj bėdoj...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą