Knygoje „Frosto žiema“ toliau pasakojama apie detektyvą Džeką Frostą. Jis – tikras keistuolis: nesilaiko darbo drausmės, yra netvarkingas, ironiškai bendrauja su aplinkiniais ir problemas traukia lyg magnetas. Vis dėlto už šios kaukės slypi jautri siela ir stiprus teisingumo jausmas...
Įvykių Dentone kaip visada nestinga. Viena po kitos žudomos prostitutės; griaudamas pašiūrę sode, šios savininkas randa žmogaus griaučius; ginkluoti plėšikai apvagia degalinės parduotuvę ir juvelyrinę.
Bet kriminalistui inspektoriui Džekui Frostui labiausiai rūpi prieš devynias savaites dingusios aštuonmetės Vikės Stiuart likimas. Negana to, dingsta dar viena mergaitė. Netrukus ji atrandama... išprievartauta ir pasmaugta.
Pagrindinis įtariamasis pasikaria kameroje, palikęs raštelį, kuriuo dėl savo mirties kaltina Frostą. Įkalčiai byloja, kad asmuo buvo įtariamas nepagrįstai.
Storžievis, nedrausmingas bebaimis Frostas klimpsta į bėdą.
Na turiu pasakyti, kad nesitikėjau sulaukti naujos Džeko Frosto knygos lietuvių kalba. Pirmose trijose knygose būdavo nuorodų į netrukus pasirodisančią naują knygą, tačiau ketvirtosios knygos nugarėlė neskelbė nieko apie penktąją knygą. Pamaniau, kad leidykla nusprendė nutraukti seriją jos taip ir nebaigusi, tad labai nustebau, kai po kurio laiko, numatomų išleisti knygų sąraše, atradau romano „Frosto žiema“ pavadinimą. Neužilgo romanas pasirodė ir knygynuose. Gavęs knygą pagalvojau, kad gerai būtų prieš skaitant sulaukti žiemos ar bent jau pirmojo sniego. Juk knygos veiksmas vyksta žiema! Žadėjau kiek palaukti su skaitymu, tačiau vis vėstantys Lietuvos orai ir šaltukas ryte, pakeitė mano nuomonę. Taigi knyga jau perskaityta ir belieka tik pasidalinti šviežia nuomone apie ją.
Šioje knygoje nenuorama, cinikas ir nevala Frostas kartu su kolegomis toliau tiria begalę nusikaltimų užplūdusių nedidelį miestelį Dentoną. Dingsta mažametė mergaitė, taksistas „išprievartauja“ klientę, įvykdoma keletas vagysčių su užvalkčiu, sugaunamas neblaivus vairuotojas, kekšė apvagia savo klientą, nužudoma prostitutė ir visa tai padaroma per vieną naktį. Nors nusikaltimų skaičius kosminis ir su kiekviena diena tik didėja, pagrindinės temos tenka prostitutėms ir vaikams. Kitaip sakant, kažkas žudo prostitutes ir grobia vaikus. Ar tai naujas serijinis žudikas, ar iškrypęs sadistas, išsiaiškinti bandys išretėjęs Dentono policijos skyrius.
Romane visai kaip ir ketvirtojoje serijos knygoje toliau eksperimentuojama su knygos stiliumi. Frostas vėl turi konkretų padėjėją; knyga sudaryta iš daugelio ir trumpesnių skyrelių; čia randame jau pamėgtų veikėjų iš ankstesnės knygos, taip pat vieną kitą naują; be to romane atrandame įvykių iš veikėjų praeities, kaip antai primenama apie veikėjo žmonos mirtį.
Veikėjai kaip visad atskleisti labai puikiai, išsiskiria savo charakteriu, yra labai skirtingi, tačiau kiekvienas atranda sau vietą knygoje. Ankstesnėje knygoje pasirodžiusi kriminalistė Liza Mod, atkelta į Dentoną vos prieš kelis mėnesius, jau spėjo tapti laikinąja inspektore; Frostas kaip visada neturi kada pailsėti, o juk taip norėtųsi tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti bokso varžybų įrašą; kriminalistas konsteblis Morganas, neseniai perkeltas iš Leksingtono skyriaus, sumauną viską prie ko tik prisiliečia; Maletas kaip visad visiems įkyri, o kur dar galybė kitų policininkų, kurie be tinkamo vadovavimo nežino nė ko griebtis.
Pagrindinis knygos veikėjas Frostas, kaip visad dėmesio centre. Jis nepamiršta pasijuokti iš viršininko Maleto, važinėja per raudoną šviesoforo signalą, klastoja kuro čekius, visur mėto cigarečių pelenus ir be perstojo žarsto savo netikusius juokelius. Daugelis pasakytų, kad veikėjas tikras lengvabūdis, tačiau herojus yra tikrai labai nuoširdus ir stengiasi padėti. Šioje knygoje jis ne vieną kartą pagelbsti kriminalistui konstebliui Morganui, kuris ne kartą susimauna, o šis Frostui atsidėkoja pagarba ir lyg iš kino filmo dažnai kartojamu žodeliu „šefe“.
Knyga saikingai skaitant neprailgsta, lengvas humoras dažnai pakelia ūpą, o parodiją primenantis sunkiosios policijos kasdienybės pusės pavaizdavimas priverčia trokšti daugiau.
Prie knygos minusų priskirčiau tik kelis dalykus. Visu pirma, kiek nerealu, jog viename, nedideliame miestelyje padaroma tiek be galo daug nusikaltimų. Atrodo lyg miestelis būtų kažkokia nusikaltėlių kolonija. Kiek sunervino ir tai, jog eilinį kartą neišnaudota žiemos tema (jei ne keli šalti vėjo gūsiai ir sniegas knygos pabaigoje, tai net nesuprastum, kad veiksmas vyksta žiemą). Taip pat teko skaityti, kad kai kas skundžiasi dėl to, kad moterys knygose dažnai vadinamos karvėmis, varnomis, vištomis, kalėmis, romanuose daug seksistinių pastabų ir apskritai čia daug diskriminacijos apraiškų. Aš visgi tokiems žmonėms pasakyčiau, kad Jūs paprasčiausiai nesuprantat humoro, kuriuo knyga tiesiog apsti ir kuris yra romano išskirtinis bruožas. Be to gindamas autorių pasakysiu, kad vyrai knygose taip pat vadinami įvairiais necenzūriniai žodžiais.
Prie didžiausių romanų pliusų priskirčiau tai, kad juos galima skaityti nesilaikant jokios tvarkos, taip pat realiai galima bet kurioje knygos vietoje padaryti pauzę, per daug nuo to nenukenčiant, nes prie nusikaltimų ir jų aiškinimosi knygos metu grįžtama ne vieną kartą. Nepamirškime ir klaidingų kelių, kurie priverčia į nusikaltimą pažvelgti vėl ir vėl, taip jį primenant naujai. Taip pat lyginant šią knygą su ankstesnėmis, tai joje žymiai daugiau įtampos, ypač į knygos galą, kur nusikaltimai ima aiškėti.
Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga yra ne ką prastesnė nei ankstesnės ir skaitytojai jau spėję pamėgti Frostą privalo ją gauti. Dar neskaičiusiems nė vienos Frosto knygos pasiūlyčiau pradėti nuo „Frosto Kalėdos“, mat ji yra daug plonesnė ir ją turėtų įveikti kiekvienas skaitytojas.
Ką gi, beliko sulaukti tik paskutiniosios, šeštosios, serijos knygos. Ar ji bus išleista, kol kas dar neaišku, nes knygos nugarėlė ir vėl nieko neskelbia. Laikom špygas ir tikimės, kad bent viena leidykla išleis seriją pilnai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą