Žavusis monstras, žudantis tik nusikaltėlius, vėl pasaloje, bet seržantas Douksas nenuleidžia nuo jo akių. Douksas įtaria Deksterį ir, žinoma, yra teisus. Stilingasis žudikas dieną dirba Majamio policijoje, tačiau Douksas turi savo versiją, kaip Deksteris iš tikrųjų leidžia savo laisvalaikį, ir yra pasiryžęs jį pričiupti nusikaltimo vietoje. Majamyje pasirodo žiaurus maniakas iš seržanto Doukso praeities. Kruopštus aukų mėsinėjimas net Deksteriui atima žadą. Ką gi, telieka prisidėti prie pabaisos medžioklės.
Deksteris Morganas patiria stiprų spaudimą. Nėra lengva būti etišku serijiniu žudiku, ypač kai tave persekioja seržantas Douksas, kuris įtarią tave esant žudiku maniaku, kuo Deksteris ir yra. Bandant sumažinti Doukso įtarimus, Dekseriui tenka visiškai pasislėpti už garbingo piliečio kaukės. Kai jis nedirba Majamio kraujo dėmių ekspertu, beveik visą laisvą laiką praleidžia su drauge Rita ir jos dviem vaikais. Čia jis gurkšnoja šviesų alų ir tampa tikra namisėda. Bet ar ilgai Deksteris susilaikys nuo žudymo? Kaip greitai jo Tamsusis Pakeleivis užvaldys jį ir duos valią jo vidiniam monstrui? Juolab, kad į miestą užklysta naujas maniakas...
Na turiu pasakyti, jog galvojau, kad po dar vienos Deksterio knygos būsiu jau persisotinęs visais tais išgalvotais maniakais, psichopatais ir apskritai Deksteriu, kaip veikėju. Tačiau taip neatsitiko, tad skaityti dvi Deksterio knygas paeiliui, pasirodė ne toks jau prastas sumanymas.
Knyga prasideda tuo, jog primenama kas yra Deksteris, kaip jis tapo maniaku, ko jį išmokė netikras tėvas, primenamas ankstesnės knygos siužetas ir pan. Lyg tokius dalykus galima būtų pamiršti.
Vėliau pereinama prie Deksterio hobio, arba kitaip sakant eilinio pedofilo-serijinio žudiko persekiojimo ir išmėsinėjimo. Savo arsenale Deksteris jau nužudė kunigą, prievartautoją, nekilnojamo turto pardavėją, fotografą ir šis sąrašas su knygomis, turbūt, tik ilgės.
Vėliau eilinį kartą pasirodo super maniakas mėsinėtojas, kuris palieka pusgyvius amputuotus FTB agentų kūnus ir kurį reikia išaiškinti bei surasti, o tas jau kiek kartojasi ir visai neprikausto dėmesio.
Žymiai įdomiau buvo skaityti apie tai, kaip Doukso persekiojamam Deksteriui tenka vaidinti nekaltą Majamio gyventoją. Buvo įdomu skaityti, kaip Deksteris gurkšnoja alų, žaidžia pakaruoklį, žvejoja, lieka nakvoti pas merginą, bučiuoja ją į lūpas atsisveikindamas, ar net „pasiperša“. Visi šie šeimyniniai epizodai buvo puiki atsvara Majamio mieste siautėjančiam maniakui.
Galvojau, kad rašytojas po pirmosios knygos bus išsisėmęs, na aš tai tikrai nesugalvojau, kuo rašytojas dar galėtų nustebinti jei ne eilinėmis skerdynėmis, tačiau pasirinkta persekiojimo tema buvo čia kaip tik. Manau rašytojas pagalvojo, kad to turėtų užtekti ir to tikrai užteko.
Buvo taip pat įdomu atrasti, kaip pasikeitė veikėjų gyvenimai po pirmosios knygos dalies, tačiau turiu pasakyti, tų pasikeitimų ne tiek jau ir daug, gal vos keli, kaip tarkim tai, kad Deksterio sesuo iš prostitute besirengiančios policininkės tapo seržante.
Šioje knygoje Deksteriui tenka vaidinti nekaltą avelę, tačiau tuo pat metu bandyti pagelbėti seseriai persekiojant maniaką žudantį nekaltus žmones ir pagrobusį pačios Deboros vaikiną. Atbukusios ir nuo alaus užspazmuotos Deksterio smegenys kiek sunkiai pasiduoda įsijautimui į maniaką, kas ne tik kelią nerimą veikėjui, bet ir sunkina žudiko paieškas. Negali būti, jis po truputį virsta normaliu žmogumi! Visgi Deksteris nebūtų Deksteris jei ne tik, kad rastų išeitį iš padėties, bet ir surengtų ilgai lauktą puotą knygos pabaigoje.
Šiai dienai lietuvių kalba yra prieinamos tik dvi Deksterio serijos knygos ir galiu drąsiai pasakyti, kad man to pilnai užtenka. Visgi „kraupusis“ detektyvas nėra man įdomiausia detektyvo žanro atmaina, tad bent jau aš jį skaitau kiek raukydamasis. Netolimoje ateityje visgi dar norėčiau perskaityti Robert Bloch „Psichopatas“ ir kol kas pamiršti visus tuos psichus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą