Susipažinkite su Deksteriu Morganu – vilku ėriuko kailyje. Jis dirba Majamio policijoje kraujo dėmių ekspertu, yra stilingas ir keliantis susižavėjimą. Tačiau tai tik priedanga. Iš tiesų jis – negailestingas žudikas.
Deksterį galima pateisinti, nes jis žudo tik pačius blogiausius nusikaltėlius: žmogžudžius, prievartautojus ir kitus įtartinus tipus, kurie išvengė teisingumo. Kai mieste prasideda serija ypač žiaurių žmogžudysčių, panašių į paties Deksterio, jis jaučiasi ir pamalonintas, ir išsigandęs – savęs paties bei to nepažįstamojo.
Manau kiekvienas tikras detektyvų mėgėjas, anksčiau ar vėliau turi prieiti prie Deksterio serijos knygų. Pateisindamas savo, kaip detektyvų skaitytojo vardą, imu ir aš jas į rankas. Pirmiausia pasakysiu, kad nesu matęs nė vienos to paties pavadinimo televizijos serialo serijos. Daugelio vyraujančiai nuomonei, kad detektyvinių knygų skaitytojai mėgsta ir detektyvinius serialus, pasakysiu, kad retai žiūriu tokio tipo serialus, o kriminalų rubrikos per žinias išvis nežiūriu. Viso to rodomo tikro ir išgalvoto smurto man užtenka ir iš knygų. Na o serialus, kaip atsvarą detektyvinėms knygoms aš žiūriu komedijos arba fantastikos tipo.
Prieš pradedant kažką plačiau kalbėti apie patį Deksterį, reikia šiek tiek nupasakoti pirmosios knygos siužetą. Šį kartą labai trumpai. Majamio miesto gyventojai pakraupę. Kažkas žudo vietines prostitutes, išmėtydamas jų kūno dalis po visą miestą. Visas mirtis vienija tai, kad kūnai supjaustyti anatomiškai tiksliai, nepaliekant jokių kraujo pėdsakų. Kas tai? Ilgai snaudęs ir tik dabar pabudęs demonas, ar naujas, eksperimentuojantis ir savęs vis dar ieškantis psichopatas? Į šiuos klausymus ir kaip jį sustabdyti atsakymo ieškos policija.
Taigi knygos centrinė ašis – pamišėlis žudantis prostitutes. Tačiau negalvokite, kad rašytojas tik ties vienu psichopatu apsistoja. Juk pagrindinis knygos veikėjas Deksteris Morganas, taip pat yra pamišęs serijinis žudikas. Iš pažiūros jis niekuo nesiskiriantis Majamio gyventojas. Turi gerą darbą, yra laborantas dirbantis su kraujo mėginiais, daug bendrauja su netikra seserimi Debora, kuri yra policininkė, ir net turi merginą Ritą, su kuria noriai leidžia laiką. Tačiau po gero ir rūpestingo žmogaus kauke slypi demonas, kuris nurimsta tik jį pamaitinus krauju. Kai jam dar būnant mažam, jo netikras tėvas-policininkas atrado duobę prigrūstą šunų kaulų, jis suprato, kad Deksteris yra kitoks ir jo niekas nepakeis. Taigi jam liko tik viena išeitis – įskiepyti Deksteriui mintį, kad jis turi galimybę pasirinkti ką žudyti. Yra žmonių, kurie verti mirties, kurie yra verti atsidurti pragare anksčiau laiko. Jo netikras tėvas išmokė Deksterį nepalikti pėdsakų, likti šešėlyje ir nepakliūti. Taigi Deksteris turi savotišką garbės kodeksą – jis žudo tik kitus, tokius pačius serijinius žudikus, kaip ir jis, kas tapo jo tarsi laisvalaikio hobiu. Jam tai sekasi, žinoma, puikiai, juk kas geriau supras serijinį žudiką, nei pats serijinis žudikas.
Taigi kaip jau supratote, rašytojas Jeff Lindsay pasiūlo kažką išties naujo. Tyrėją dirbantį su nusikaltimais ir patį darantį nusikaltimus. Aš taip ir įsivaizduoju: rašytojas sėdi ir galvoja, kaip man parašyti detektyvą, tačiau išlikti originaliu? O ką jei tyrėjas bus pats nusikaltėlis? Va taip kartais paprasta idėja atneša autoriui turtus ir pripažinimą.
Kalbant apie knygas, tai jos išsiskiria ne vien originalia serijinio žudiko-tyrėjo idėja. Rašymo stilius taip pat gan unikalus. Knygos rašomos iš pirmojo asmens perspektyvos, Deksterio akimis, savotiška monologo su skaitytoju forma. Čia herojus mums pasakoja savo gyvenimo istoriją, kartais nepamišdamas pašmaikštauti, nors didesnę knygos dalį sudaro tamsios, drumzlinos mintys ieškant savęs, bandant atrasti dar likusius žmogiškumo likučius ir neprarasti proto. Jis neturi jausmų ir net nelaiko savęs tikru žmogumi. Jis yra žudikas be sielos ir yra tuo patenkintas.
Jūs paklausite, kaip žmones galima priversti skaityti knygas, kurių pagrindinis veikėjas yra psichopatas ir dar linkėti jam sėkmės? Na o čia suveikia gan originali formulė, kuri veikė ir Tomo Hario knygose, o būtent tuo, kad tie, kuriuos nugali pagrindinis herojus, yra parodomi, kaip daug didesni piktadariai, nei pats knygos herojus. Deksterio atveju jis mažina tokių pačių ir dar didesnių monstrų skaičių. Herojus taip pat patraukia savo sąmojais bei geromis tyrėjo savybėmis.
Knyga yra gan niūri, pilka ir jei aš būčiau ją skaitęs kokį ketvertą metų atgal, greičiausiai būčiau pakraupęs. Dabar gi jau pripratau prie to fiktyvaus smurto knygose, greičiausiai Žano-Kristofo Granžė dėka. Gindamasis pasakysiu, kad realybėje esu gan jautrus ir nepakenčiu smurto: nei fizinio, nei psichologinio, nei seksualinio ar ekonominio.
Apibendrindamas pasakysiu, kad nors knyga ne kiekvienam, ji patraukia unikaliu veikėju, pakankamai netradiciniu rašymo stiliumi, gan įdomiu siužetu ir švelniu juodu humoru. Tačiau asmeniškai man įdomiausia buvo atrasti tai, kaip Deksteris bando pritapti visuomenėje, kaip jis bando vaizduoti rūpestingą brolį, mylintį draugą, ar šiaip, tiesiog būti normaliu žmogumi. Kiekvienas mes turim tokią savo pusę, kurios nerodome mums artimiems žmonėms ir aš galiu tik pasidžiaugti, jei ta mūsų dalis nė kiek neprimena Deksterio tamsių sapnų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą