„Kambario kampe gulėjo maišas. Kas čia ypatingo, pasakysite jūs, – maišų dažnai būna nebaigtuose statyti namuose. Tačiau iš po maišo kyšojo žmogaus kojos. Jis buvo visiškai nuogas, neskaitant batų ir kojinių. Jo rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, burna praverta, akys užmerktos“. Kas jis, visiems nepažįstamas lavonas? Kas jo žudikas?
Persis ir Bela statosi namą užmiestyje. Jau buvo įmūrytos sienos ir ryškėjo stogo kontūrai. Kai Persis su žmona ir jos tėvais apžiūrinėjo bebaigiantį statyti namą, valgomajame jų akys užkliuvo už kambario kampe gulinčio maišo. Didelio čia daikto pasakysit Jūs, jei iš po maišo nestyrotų kojos. Taigi kaip jau supratote, kambario kampe gulėjo lavonas. Kas tas nepažįstamasis ir ką jis čia veikė, būtent ir bandys išsiaiškinti policija.
Taigi dar viena serijos „Detektyvo labirintuose“ knyga. Na turiu pasakyti, kad knygos pradžia išties paslaptinga ir intriguojanti, lygiai kaip ir veikėjai. Persis savo rytą pradėjo nusikeikdamas. Žmona juk galėjo paduoti jam melsvus marškinius, kepamos žuvies kvapas erzino, besisukdamas skutimosi mašinėle jis gan smarkiai įsipjovė, o dar nutrūko batų raištelis. Nepamirškim atvažiuojančių uošvių, o vėliau lavono name. Kai buvo rastas negyvėlis, jam beliko tik iš širdies pasijuokti, nes tai buvo kulminacija jau sumauto sekmadienio. Uošvis be perstojo bamba, žmona ir uošvienė isteriškai verkia, na o Persis kikena. Išties įdomus knygos momentas.
Ne ką mažiau įdomūs ir romano tyrėjai: vyresnysis inspektorius Riplis, melancholiška ir viskuo nepatenkinta asmenybė (ypač savo mažu atlyginimu) ir jo laikinas padėjėjas – 160 centimetrų aukščio, netoli penkiasdešimties metų amžiaus, žilstelėjęs, akiniuotas, didžiarankis, menko sudėjimo, apsirengęs truputį per dideliais drabužiais Eimsas Petris – Skotlendjardo patarėjas. Abu vyrai jau dirbo anksčiau ir dar kartą tam pasiryžta. Tiesa, Eimsas nusprendžia iš pradžių įsitikinti, kad žmogžudystė tikrai neeilinė, nes jo laukia žuvys, kurias jis ketina sužvejoti, mat yra užkietėjęs žvejys. Nepamiškim ir jo potraukio alui, kurį jis geria kai tik netingi.
Ir nors viskas skamba kaip linksma parodija ir kelia šypseną, nusikaltimas yra tikras ir jį bando įminti tikri policininkai. Du kolegos naršo namą, klausinėja žmones, kapstosi po mirusiojo praeitį, kitaip sakant daro tai, ką ir turi daryti tikri tyrėjai.
Knyga yra gan lengvas, paprastas, tipinis, klasikinis detektyvas. Rašytojas, kaip ir visi serijos „Detektyvo labirintuose“ rašytojai yra nežinomas, kūrinys – negirdėtas. Informacijos internete nėra, tad Jums mieli skaitytojai teks nuspręsti, ar knyga verta Jūsų dėmesio, ar geriau pasiieškoti kažko žinomesnio ir patikimesnio. Aš pasiėmiau skaityti tik dėl to, kad turiu visas serijos „Detektyvo labirintuose“ knygas ir kažkaip reikia jas perskaityti, o tada pagalvoti ką su jomis daryti: ar kam parduoti, ar padovanoti. Jeigu spręsti apie knygą pagal jos viršelį, tai geriau jos į rankas net neimti.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą