Prieš šešias dienas NASA astronautas Markas Votnis tapo vienu iš pirmųjų žmonių, nužengusių ant Marso paviršiaus. Dabar, atrodo, tikrai taps pirmuoju, čia sulaukusiu galo. Po jo vos nepražudžiusios dulkių audros, kuri privertė jo įgulą evakuotis įsitikinus, kad jis miręs, Markas supranta likęs vienas tolimoje planetoje. Jis netgi negali duoti ženklo, kad yra gyvas, o jeigu ir galėtų, išteklių likę per mažai, kad išgyventų iki atvyks pagalba. Jam netgi neteks mirti badu, nes sugadinta technika, negailestinga aplinka ir sena gera „žmogiška klaida“ pražudys jį greičiau. Vis dėlto Markas neketina pasiduoti. Pasitelkęs savo išmintį, įgūdžius ir – svarbiausia – nepalaužiamą dvasią, jis vieną po kitos įveikia iš pirmo žvilgsnio neįveikiamas kliūtis. Ar išradingumo užteks kita linkme pakreipti neišvengiamai lemčiai?
Na turiu pasakyti, kad kaip knyga, kuri iš pradžių buvo skelbiama rašytojo bloge nemokamai, vėliau pusvelčiui pardavinėjama per Kindle, o tada pasirodžius filmui staigiai išpopuliarėjusi, ji yra išties nebloga. Kas jau spėjo pamatyti filmą kino teatre, ar pažiūrėti jo reklaminį filmuką kompiuteryje, tas jau daugmaž žino jos siužetą. Šeši astronautai nusileidžia Marse, kur jie turėjo išgyventi lygiai mėnesį. Deja, dėl stovyklavietę užklupusios stiprios smėlio audros, mūsų herojai buvo priversti sprukti. Taip jau nutinka, kad vienas marsietis audros metu yra sužeidžiamas ir visų palaikytas negyvu paliekamas planetoje. Marsiečio vardas yra Markas Votnis ir jis greičiausiai bus tas žmogus, kuris ne tik pirmas išsilaipino Marse, bet ir pirmas čia mirs. Jis visai kaip kitas išgalvotas literatūrinis personažas Danielio Defo Robinzonas Kruzas lieka vienas, atskirtas nuo viso likusio pasaulio. Gyvenamasis modulis buvo pritaikytas gyvenimui 31 dienai. Jei suges oksiginatorius, jis liks be oro. Jei suges vandens regeneratorius – be vandens. Jei gyvenamais modulis bus pažeistas – subliūkš. Maisto taip pat neužteks ketveriems metams, po kurių, jei viskas klostysis gerai ir programa nebus nutraukta, žmonės vėl atvyks į Marsą. Taigi jo misija tampa pasitelkus protą, žinias ir turimus resursus kažkaip išgyventi tuos ketverius metus.
Romanas daugiausia pateikiamas Marko Votnio akimis ataskaitos/žurnalo forma, kurią herojus veda kas vieną Marso dieną, dar kitaip vadinama Solu ir kuri trunka kiek daugiau nei 24 valandas. Čia mūsų veikėjas pasakoja savo įspūdžius ir dienos darbus. Jei Robinzonas Kruzas buvo savotiškam atokiam nuo žmonijos rojui, kur didžiausia problema buvo vienatvė, tai veikėjas Markas yra atsidūręs atšiaurioje planetoje visai nepritaikytoje gyvenimui. Čia nėra nei lietaus, kurį galima būtų rinkti, nėra nei vaisių, kuriuos galima būtų skinti, nėra medienos, kurią trinant galima būtų išgauti ugnį, galų gale nėra net deguonies, kuriuo galima būtų kvėpuoti. Labai daug kas priklauso nuo turimos technikos, nuo savo žinių, išsilavinimo ir įgūdžių. Vienintelis paguodžiantis dalykas – visi resursai buvo pritaikyti šešiems žmonėms, o jis vienas, tad visko turi šešis kartus daugiau ir bent jau pusmetį resursų jam turėtų pakakti.
Nenoriu per daug atskleisti knygos siužeto, bet naujai iškeptas marsietis nėra pasirengęs lengvai pasiduoti. Jis kas porą dienų valo saulės baterijas nuo Marso smėlio, tręšia žemę savo išmatomis, sodina bulves, chemijos pagalba išgauna deguonį ir vandenį, ieško kaip sušilti, susisiekti su Žeme ir t. t.
Knygą skaitydavau valandą prieš miegą ir galiu pasakyti, kad net ir baigęs skaitymą vėliau perskaitytus nuotykius pratęsdavau sapnuose, kur kartu su Marku bandydavau išlikti. Taigi kaip jau supratote, knyga palieka tikrai gilų įspaudą pasąmonėje, bei nuotykių troškimą sieloje.
Nors knyga yra fantastinis romanas, jis pilnas mokslinių detalių, fizikos, chemijos, botanikos, mechanikos, astronomijos žinių. Ne viską ką perskaičiau supratau, bet kad buvau įtrauktas, galiu patvirtinti. Manau jei Žiulis Vernas būtų gyvas, tai būtų parašęs kažką išties panašaus.
Knygoje nėra meilės, romantikos, nėra blogiukų ir geriečių kovos, nėra žmogžudysčių ar antgamtinių reiškinių. Knyga yra paprasčiausiai išlikimo gidas astronautams. Jei Max Brooks kovojo su zombiais, Richard Matheson su vampyrais, Michael Chrichton su dinozaurais, tai Andy Weir stichija – planeta Marsas. Jei Jums patinka mokslas, jei Jums patinka technologijos, kosmosas ir žmonės verti pagarbos, pagalvokit apie knygą „Marsietis“. Aš perskaičiau ir man patiko.
Pabaigai išskirsiu tris didžiausius knygos minusus. Tai stilius, veikėjas ir filmas. Sakydamas stilius aš turiu omenyje veiksmą pateikiamą iš pirmojo asmens perspektyvos. Nežinau kaip kitiems, bet man jis kažkodėl čia visai „nelipo“. Rašymo stilius per sausas, per konkretus, be praktiškai jokių emocijų neskaitant humoro. Kalbant apie patį veikėją, tai jo gyvenimo istorija labai jau skurdi. Nors skaitytojas turi beveik du metus pažinti veikėją, visgi mes beveik nieko apie jį nesužinome. Ar jo laukia kas nors Žemėje, ar jis turi mylimąją, vaikų, ką jis mėgsta, kodėl pasiryžo keliauti į Marsą ir pan. Rašytojas per daug susitelkė ties išlikimu ir visai pamiršo veikėjo biografiją ir psichologiją. Galiausiai kam skaityti knygą, kai viską daug vaizdingiau ir įdomiau galima pamatyti kino filme. Aš pats filmo dar nesu matęs, bet tikrai ruošiuosi pažiūrėti. Manau jame bus ištaisyti mano paminėti minusai ir jis bus puiki pramoga.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą