Romano veiksmas vyksta taigos glūdumoje, kur nepaisoma žmogiškosios moralės, kur vienas „naujas rusas“ leidžia siautėti savo nesveikai vaizduotei ir imasi egzotiško žaidimo – surengia žmonių medžioklę, kurioje dalyvauja specialiai išmokyti galvažudžiai. Medžiojamieji iš pradžių nenumano esą medžioklės grobis, kurio likimas iš anksto nulemtas. Tačiau įvykiai taip susiklosto, kas į šį voratinklį įsipainioja neatsitiktinis turistas, o atvykęs į šias vietas praleisti atostogų su žmona karinio jūrų laivyno specialiosios tarnybos pirmojo rango kapitonas.
Na knygos aprašymas kaip ir atskleidžia knygos siužetą, tad nėra prasmės labiau plėstis. Tačiau nors siužetas ir gali pasirodyti holivudiškai banalus, knyga visai nėra banali. Istorija čia daug sudėtingesnė, prasidedanti nuo to, kaip Mazurą ir jo žmoną besiplaukiojančius upe taigoje suima nepažįstami karininkai. Jie juos surakina, uždeda maišą ant galvos ir sraigtasparniu kažkur išskraidina. Atskraidinę į kaimelį, išmeta į narvą kartu su kitais įkalintaisiais, o netrukus įtraukia juos į savo iškreiptą žaidimą. Beje žaidimą su mirtimi reikia suprasti tiesiogiai, kur randame medžiotojus ir medžiojamuosius. Juos išmeta kažkur taigoje, duoda keletą įrankių, bei valandą laiko pasislėpti, o tada pradedą medžioklę, kuri toli gražu nėra sąžininga.
Man labai patiko pagrindinis personažas Kirilas Mazuras. Jis savo išgyvenimo gamtoje gabumais man priminė per Discovery kanalą rodomą Bear Grylls. Jis valgo visokius vabzdžius, gaudo voveres, renka sėklas ir pan. Žino kaip apsiginti nuo priešų, bei nesušalti naktį. O dar pridėkim jo rusišką humorą, tai gaunasi išvis nepralenkiamas herojus. Visgi net ir jam nuo slapstymosi ima drebėti rankos ir vaidentis numirėliai. Rinkausi knygą lietuviškai pagal eilės tvarką rusų kalba. Iš tikrųjų norėjosi prieš tai pamatyti ši herojų jo taip vadinamoje „gimtojoje“ aplinkoje, t. y. spec. padaliny ar laivyne, bet knyga „Piranijos medžioklė“ eina prieš kitas knygas lietuvių kalba, tad teko tenkintis kaip yra.
Knyga pasirodė pakankamai tikroviška, nors kai kurias scenas visgi buvo sunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, kaip Mazuras iš ilgų žmonos plaukų pasidarė lanką. Išradinga ir neįtikėtina, bet pasirodė įmanoma! Nepamirškim ir kitų veikėjų. Tai jo žmona Olga ir dar viena šeimynėlė – verksnys daktaras ir jo sakramentas. Jie pasirodė irgi įdomūs, tad savo būvimu tik praturtino knygą. Beje daktaro žmoną Mazurui teko pamyluot, kad ši nepultų į paniką ir netaptų našta.
Retai skaitau rusų rašytojų knygas, bet, žiūriu, jos niekuo ne prastesnės už kitų šalių rašytojų knygas. Tiesa pasakius „Piranijos“ serijos knygas lietuviškai žadu perskaityti visas. Tikrai vertos dėmesio, na bent jau šita.
Kiek supratau yra pastatyti ir filmai pagal knygas. Man prieš akis taip ir stovi koks rusų Švarcnegeris, tvirtas vyras su dar tvirtesne galva. Deja tikrovėje aktorius parinktas daug kuklesnis. Būtų įdomu pažiūrėti kokį vieną kitą filmą, nors pirmenybę aš duočiau knygoms.
Vienintelis knygos minusas, kad ji gan ilga, asmeniškai man norėjosi greitesnės atomazgos, tad į galą šiek tiek prailgo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
1 komentaras
gera knyga
Rašyti komentarą