„Ugnies liudininkas“ ~ Lars Kepler

„Ugnies liudininkas“ (Lars Kepler, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Flora Hansen apsimeta mediume ir verčiasi „bendravimu“ su mirusiaisiais. Po žiaurių žmogžudysčių paauglių globos namuose Hansen ima regėti keistai realistiškas vizijas. Ji praneša policijai, kad bendrauja su mirusia mergaite, bet į tai sureaguoja tik vienas detektyvas – Jonas Lina. Šis ilgiausiai užtrunka nusikaltimo, kuris atrodo akivaizdus, vietoje. Viskas liudija, kad globotinė Vikė Benet pasišalino vidurnaktį palikusi kruviną lovą ir plaktuką po pagalve. Pabėgo nuvariusi pakeleivingą mašiną su joje miegančiu keturmečiu berniuku. Ji laikoma vienintele įtariamąja, bet kodėl Hansen tvirtina, kad nužudymo įrankis akmuo, ne plaktukas? Kai detektyvas nusprendžia nepasitenkinti lengvais atsakymais, paieškos leidžia Jonui praskleisti mistikos šydą ir baigiasi susitikimu su žmogumi iš praeities.

Paauglių globos namuose „Brigitos namai“, naktį žiauriai nužudoma viena mergina. Jos kūną netikėtai aptinka kita globotinė, naktį įminusi į kraujo balą po durimis. Atvyksta policija. Jonas Lina iškviečiamas į nusikaltimo vietą, kaip stebėtojas iš šalies. Jis turi padėti tyrimui, bet į jį nesikišti. Netrukus po vienos iš globojamų merginų pagalve aptinkamas kruvinas plaktukas, o pati mergina pasirodo dingusi. Visas įtarimas krinta ant jos. Nejaugi mergina galėjo mirtinai uždaužyti savo kolegę? Policija aklai tuo patiki, išskyrus Joną Lina. Jam pirmam kyla įtarimas, kad kažkas čia ne taip.

Kaip jau supratote, pagrindinė knygos ašis sukasi apie žmogžudystę globos namuose ir įtariamos merginos paiešką. Tačiau yra ir dar kelios kitos šalutinės linijos. Viena iš jų, tai mediumės pasirodymas tyrime. Ji sakosi bendraujanti su mergaitės dvasia, kuri neaiškiais ženklais bando nurodyti, kas yra žudikas. Man visai patiko šis elementas, ta visa mistika, net atvirai norėjosi, kad ši tema būtų labiau išrutuliota knygoje. Nesakau, kad žudynės globos namuose blogai. Čia taip pat kažkas neįprasto, uždrausto, tai, apie ką daugelis nenori kalbėti, arba nenori susidurti su tai realiame gyvenime. Visi tie psichiniai ligoniai, psichinės ligoninės ir pan., išties kelia baimę, bet knygose tai labai pasiteisina. Aš jau nekalbu apie knygą „Kuždesių sala“, ar „Hanibalas“. Bet realiai man norėjosi, kad mediumei būtų buvę skirta daugiau puslapių knygoje. O dabar, beveik net iki knygos galo niekaip negalėjau susivokti nei kiek jai metų. Lyg ir turi darbą, bet gyvena su kažkokia šeima, kurios galva ją lupa. Kol kas Kepler pasirenkamos knygos siužeto temos išties neblogos. Buvo hipnotizuotojo, neonacių, mediumo ir pan. Tikiuosi ir toliau taip pat sėkmingai bandys įtikti skaitytojui. Dar kalbant apie mediumę, tai gaila, kad viskas kaip ir paaiškinama paprastai, atsisakoma visos tos mistikos. Realiai net dar nepasiekus įvykių paaiškinimo jautėsi, kad patys rašytojai netiki visais tais paistalais apie dvasias ir nuspėjimus. Kaip jau minėjau, be pagrindinės temos yra ir šalutinės. Taigi kita tema būtų iš paties Jono Linos gyvenimo. Šį kartą rašytojas mums pateikia kai kurias Lino asmeninio gyvenimo detalias. Kodėl jis toks vienišas, kur jo šeima? Jei pamenat, antrojoje knygoje buvo tik šiek tiek užsiminta apie Linos dukrą. Visgi asmeniškai man, norėtųsi net daugiau detalių iš detektyvo gyvenimo. Visa informacija pateikiama tik paskutiniuose knygos puslapiuose. Lyg ir nurodoma į sekančios knygos siužetą, bet neaišku, ar tai bus pagrindinė ketvirtosios knygos tema, ar taip pat tik šalutinė (pasidomėjau, pasirodo bus pagrindinė). Skaitant šią knygą taip pat man kilo kiek neaiškumų. Pavyzdžiui, kas ta Disa? Nepamenu ar ji buvo kitose knygose, taip pat, kas per vidinis tyrimas? Lyg ir bandyta užsiminti, kad dėl kažkokio įspėjimo, bet taip iki galo ir neaišku. Rašytojas galėjo kažkaip mums priminti visus tuos įvykius. Realiai lyginant su kitomis Kepler knygomis, tai ši man pasirodė silpniausia. Nežinau. Pirmoji pasižymėjo geru startu, bei pagrindine tema. Antroji prikaustė veiksmo scenomis bei įtampa. Na o šioje viskas vyksta žymiai lėčiau, suteikiamas savotiškas atokvėpis po pirmųjų knygų. Nesakau, kad ji prasta, vertinu ją keturiais balais iš penkių, joje buvo daug gerų scenų: kūno paieškos pasitelkus narus, įvykiai prie traukinio vagono, susišaudymas skerdykloje, baigiamosios scenos, bet, turbūt, tiesiog kai rašytojui taip puikiai sekasi, pats nejučia jam užkeli aukštesnę kartelę. Visgi apibendrindamas galiu pasakyti, kad knyga išties verta dėmesio. Joje daug šaunių veiksmo scenų, personažai man pasirodė labai tikroviški ir išskirtiniai, o pabaiga tiesiog bomba. Tikiuosi leidykla ir toliau leis šios serijos knygas. Kol kas atsilieka visai nedaug.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.