Džonui ir jo sūnui Ezrai Gerdlstonams priklauso „Gerdlstonų bendrovė“. „Ji ypač pelninga ir teikianti pasitikėjimo“ – bent jau taip kalba pašaliniai, ypač senajam Gerdlstonui labdarai paaukojus net 25 svarus. Ezra, vadovo sūnus, dar didesnis cinikas nei tėvas, nors jo verslo žinios ir stulbina.
Netrukus, po kelių klaidingų tėvo spekuliacijų, bendrovė atsiduria ant bankroto slenksčio. Tačiau firmos galva, tuoj pat sugalvoja tiesiog unikalų planą, kaip įveikti sunkumus ir susikrauti didelius turtus – tai didžiausia Europoje deimantų spekuliacija.
Ar bendrovės vadovams pavyks išbristi iš pražūtingų skolų? Ir ko tektų imtis, jei viskas pakryptų kita linkme?
Penktame tome spausdinama socialinė buitinė detektyvinio siužeto apysaka „Gerdlstonų bendrovė“ ir apsakymai: „„Šiaurinės žvaigždės“ kapitonas“; „Daktaro Džefsono pasakojimas“; „Didysis Kainplaco eksperimentas“; „Žmogus iš „Archangelsko““; „Keturkampė dėžutė“; „Džono Heksfordo gyvenimo spraga“; „Kiprijonas Overbekas Velsas“; „Džonas Baringtonas Kaulsas“; „Elijas B. Hopkinsas, pastorius iš Džekmans Galčo“; „Toto žiedas“.
Prisipažinsiu, imdamas šią knygą, buvau skeptiškai nusiteikęs jos atžvilgiu, mat prieš tai skaityti „Rinktiniai raštai 6“ buvo šiaip sau. Visgi klydau. Kūrinys „Gerdlstonų bendrovė“ pasirodė pakankamai įdomus ir intriguojantis. Pagal jį galima būtų susukti net kokį serialą ar filmą, kas berods sėkmingai įgyvendinta. Tačiau nors istorija verta dėmesio, jos pateikimas kiek per detalus ir nuobodokas. 334 puslapiai! Šiuolaikiniu formatu turbūt būtų per 500! Tai tikrai per daug tokiam kūriniui. Atrodo lyg jis būtų dirbtinai išpūstas, o kai kurie skyreliai kėlė jausmą, lyg būtų išvis nurašyti nuo kokios enciklopedijos!? ...bet pasitelkus kantrybę, galima atrasti neblogą, intriguojančią istoriją. Turiu pripažinti ir tai, kad nors ir turiu priekabių, kūrinys išsiskyrė iš kitų, pastaruoju metu mano skaitytų pigių, sutrūnijusių detektyviūkščių, o tai jau geras ženklas. Kalbant apie kitus apsakymus, tai jie man visai patiko. Skaitėsi lengvai, gan įvairūs, nors ir nevisų mintį pagavau. Primena rašytojo pamąstymus įvairiomis temomis, nors ne iki galo išgimdytus. Taip pat atrodo, kad jie buvo rašyti tik tam, kad pademonstruoti savo, kaip rašytojo, gebėjimus. Kai kurie jų persmelkti melancholija ir pamišimu, bet bendrai imant, sakyčiau, pusė pėdos. Taip pat čia jaučiama paties rašytojo Konan Doilio pasaulėžiūra, atrandamos jį dominusios temos – spiritizmas, hipnozė ir t. t.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą