Apsakymas „Raudono šilko skraistė“ pirmąkart buvo išspausdintas Prancūzijoje 1911 metais, po poros metų jis įėjo į rinkinį „Arseno Liupeno prisipažinimai“ („Les Confidences d’Arsène Lupin“, 6 knyga). Variantas lietuvių kalba buvo išspausdintas 1993 metų žurnalo „Rankas aukštyn“ 13 numeryje.
Žemiau pateikiama trumpa šios novelės ištrauka:
Tą rytą kaip paprastai išeidamas iš namų į Teisingumo rūmus vyriausiasis inspektorius Ganimaras pastebėjo keistą Pergolezo gatve priešais jį žingsniuojančio tipo elgesį. Kas penkiasdešimt šešiasdešimt žingsnių šis varganai apsirengęs ir, nors jau lapkritis, užsimaukšlinęs šiaudinę skrybėlę žmogėnas pasilenkdavo užsirišti batų raištelių, pakelti šakelės ar dar ko nors. Ir kiekvieną kartą išsitraukdavo iš kišenės ir paslapčia padėdavo ant šaligatvio apelsino žievelę. Nekaltas vaikiškas žaidimas, į kurį niekas ir dėmesio nekreiptų, tačiau Ganimaras – vienas iš tų įžvalgių stebėtojų, kurie neabejingi ir būna patenkinti tik tada, kai išsiaiškina paslaptingą reiškinių ryšį. Jis ėmė sekti šį tipą. Tuo metu, kai šis pasuko į Grand Armė prospektą, inspektorius pastebėjo, kad jis davė ženklą dvylikmečiui berniūkščiui, einančiam kairiąja kelio puse. Paėjėjęs dvylika metrų, subjektas pasilenkė ir pasiraitojo kelnių klešnę, pažymėdamas savo kelią apelsinų žievele. Berniūkštis taip pat sustojo ir ant namo šalia kreida nupiešė baltą kryžių, apvesdamas jį apskritimu.
Du keisti tipai traukė toliau. Po minutės jie sustojo. Nepažįstamasis pasilenkė pakelti segtuko ir vėl numetė apelsino žievelę, o berniūkštis tuoj pat ant namo sienos nupiešė antrą kryžių, taip pat jį apibrėždamas apskritimu.
– Velniai rautų, – džiaugsmingai sumurmėjo vyriausiasis inspektorius, – daug žadanti pradžia... Ką čia dabar sugalvojo šie du „klientai“?
Žmogėnas ir berniukas pėdino Frydlendo prospektu, Sent Onorė kvartalu, tačiau nieko ypatinga daugiau neatsitiko. Apyvienodžiais tarpsniais jie atlikdavo savo darbą beveik automatiškai, tačiau buvo aišku, kad vyriškis savo „apelsinų žievelių operacijai“ pasirinkdavo namą, kurį reikėjo paženklinti, o berniūkštis jį pažymėdavo, tik gavęs signalą. Sąmokslas buvo akivaizdus, todėl dviejų bendrininkų elgesys labai sudomino vyriausiąjį inspektorių. Bovo aikštėje vyriškis sudvejojo. Paskui, atrodo, apsisprendęs jis pasiraitojo, o po to vėl atsiraitojo žemyn abi kelnių klešnes. Tada vaikinukas atsisėdo ant šaligatvio krašto priešais kareivį, stovėjusį sargyboje prie Vidaus reikalų ministerijos, ir dviem kryželiais bei dviem apskritimais pažymėjo akmenį. Priešais Eliziejaus rūmus jiedu procedūrą pakartojo. Tik ant šaligatvio, kuriuo vaikštinėjo prezidento kanceliarijos sargybinis, liko ne du, o trys ženklai.
– Ką visa tai reiškia? – sumurmėjo išblyškęs iš susijaudinimo Ganimaras ir nejučia prisiminė savo amžiną priešą Lupeną, kuris išnirdavo atmintyje visada, kai susidurdavo su paslaptingomis aplinkybėmis...
Ką visa tai reiškia? Dar akimirka ir jis būtų sulaikęs bei ištardęs abu tipus. Tačiau inspektorius buvo per daug gudrus, kad iškrėstų tokią kvailystę...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą