„Grafienė de Kaliostro“ (Maurice Leblanc, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.
Tai pirmasis Arseno Liupeno nuotykis; be abejo, jis turėjo būti išspausdintas anksčiau už visus kitus, jei Liupenas pats tam nebūtų daug kartų ryžtingai priešinęsis.
„– Na, – sakydavo jis. – Mano ir grafienės de Kaliostro santykiai dar nereglamentuoti. Palaukime.
– Laukta ilgiau, nei buvo numatęs Liupenas, tam prireikė ketvirčio amžiaus. Ir tik dabar leista pasakoti apie neįtikėtiną meilės dvikovą, kurioje vienas prieš kitą stojo dvidešimtmetis jaunuolis ir Kaliostro duktė“.
KALIOSTRO! Nepaprasta asmenybė, taip stipriai sujaudinusi Europą ir sukėlusi sąmyšį Prancūzijos dvare valdant Liudvikui XV! Karalienės vėrinys... Ruano kardinolas... Marija Antuanetė... Kokie jaudinantys paslaptingo gyvenimo epizodai. GRAFIENĖ DE KALIOSTRO! Mįslinga, fatališka moteris, turinti didžiulę galią žmonėms, ypač vyrams. Kaliostro duktė – aiškiaregė ir pranašautoja, antgamtiška būtybė, stojanti į neįtikėtiną meilės dvikovą su dvidešimtmečiu jaunuoliu. O gal ji tiesiog žavinga moteris, sugebanti pavergti kiekvieną?..
Romane pasakojami kvapą gniaužiantys fatališkos moters – grafienės de Kaliostro, garsiojo Kaliostro dukters – nuotykiai. Jos ištikimos palydovės – aistringa meilė, klasta, išdavystė, mirtis – dar labiau paryškina šį spalvingą personažą.
Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1997 m.): Arsenui Liupenui – dvidešimt metų; Žozefina Balzamo, gimusi 1788-aisiais; Inkvizicijos tribunolas; Kiaura valtis; Viena iš septynių žvakių; Policininkai ir žandarai; Kapų palaima; Du norai; Nuo didingo iki juokingo – vienas žingsnis; Sužalota ranka; Senasis švyturys; Beprotybė ir genialumas; Vienuolių seifas; Pragaro būtybė; Epilogas.
Tai pirmasis Arseno Liupeno nuotykis; be abejo, jis turėjo būti išspausdintas anksčiau už visus kitus, jei Liupenas pats tam nebūtų daug kartų ryžtingai priešinęsis.
„– Na, – sakydavo jis. – Mano ir grafienės de Kaliostro santykiai dar nereglamentuoti. Palaukime.
– Laukta ilgiau, nei buvo numatęs Liupenas, tam prireikė ketvirčio amžiaus. Ir tik dabar leista pasakoti apie neįtikėtiną meilės dvikovą, kurioje vienas prieš kitą stojo dvidešimtmetis jaunuolis ir Kaliostro duktė“.
KALIOSTRO! Nepaprasta asmenybė, taip stipriai sujaudinusi Europą ir sukėlusi sąmyšį Prancūzijos dvare valdant Liudvikui XV! Karalienės vėrinys... Ruano kardinolas... Marija Antuanetė... Kokie jaudinantys paslaptingo gyvenimo epizodai. GRAFIENĖ DE KALIOSTRO! Mįslinga, fatališka moteris, turinti didžiulę galią žmonėms, ypač vyrams. Kaliostro duktė – aiškiaregė ir pranašautoja, antgamtiška būtybė, stojanti į neįtikėtiną meilės dvikovą su dvidešimtmečiu jaunuoliu. O gal ji tiesiog žavinga moteris, sugebanti pavergti kiekvieną?..
Romane pasakojami kvapą gniaužiantys fatališkos moters – grafienės de Kaliostro, garsiojo Kaliostro dukters – nuotykiai. Jos ištikimos palydovės – aistringa meilė, klasta, išdavystė, mirtis – dar labiau paryškina šį spalvingą personažą.
Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1997 m.): Arsenui Liupenui – dvidešimt metų; Žozefina Balzamo, gimusi 1788-aisiais; Inkvizicijos tribunolas; Kiaura valtis; Viena iš septynių žvakių; Policininkai ir žandarai; Kapų palaima; Du norai; Nuo didingo iki juokingo – vienas žingsnis; Sužalota ranka; Senasis švyturys; Beprotybė ir genialumas; Vienuolių seifas; Pragaro būtybė; Epilogas.
Ištrauka iš knygos „Grafienė de Kaliostro“ 1997 m.
Raulis d’Andrezi užgesino žibintą ir paliko savo dviratį krūmokšniais apaugusioje pašlaitėje. Tuo metu Benuvilio varpinė išmušė tris.
– Tirštoje nakties tamsybėje jis žingsniavo kaimo keliu, vedančiu į d’Etigo dvarą, kol atsidūrė priėjo valdas skiriančių sienų. Jis truputį palaukė. Trypčiojo arkliai, į kiemo grindinį bilsnojo ratai, skambčiojo žvangučiai, paskui trinktelėjo dvivėrės durelės ir... brikas nudardėjo. Raulis vos spėjo išgirsti vyriškus balsus ir įžiūrėti šautuvo vamzdį. Vežimas jau įsuko į didįjį kelią ir lėkė Etreto link.
Taigi, pamanė jis, paukščių medžioklė darosi įdomi, uola, kur jie žudomi, labai toli... Pagaliau turiu sužinoti, ką reiškia ši improvizuota medžioklė ir visi šie atvykimai ir išvykimai.
Raulis paėjėjo kairiuoju tvirtovės pasieniu ir, pasukęs už antrojo kampo, sustojo už kokių keturiasdešimties žingsnių. Rankoje jis laikė du raktus. Pirmuoju atsirakino mažas žemas dureles, už kurių pasirodė besą tuščiaviduriai laiptai, vedantys prie senos, apgriuvusios sienos, juosiančios vieną rūmų fligelį. Pakilęs jais, antruoju raktu jis atidarė slaptą įėjimą antrame aukšte.
Raulis užsidegė kišeninį žibintuvėlį per daug nesisaugodamas, nes žinojo, kad tarnų buveinė yra kitoje pusėje, o Klarisa d’Etig, vienturtė barono duktė, gyveno trečiame aukšte. Paskui koridoriumi pasiekė erdvų darbo kabinetą: kaip tik čia prieš keletą savaičių Raulis paprašė barono dukters rankos ir buvo sutiktas tokia pasipiktinimo audra, kad nemalonūs prisiminimai persekioja jį iki šiol.
Iš veidrodžio žvelgė labiau nei įprastai išblyškęs jaunuolis. Tačiau, nors ir jausmų pagautas, jis sugebėjo valdytis ir šaltakraujiškai ėmėsi veikti.
Tai ilgai netruko. Dar tuomet, kalbėdamasis su baronu, jis pastebėjo, kad pašnekovas retkarčiais meta žvilgsnį į didelį rašomąjį raudonmedžio stalą, kurio gaubtas nebuvo nuleistas. Raulis žinojo visas vietas, kur įmanoma įrengti slaptavietes, ir visus būdus, kaip į jas patekti. Po minutės jis plyšyje aptiko ant plonutėlio popieriaus parašytą ir į tūtelę susuktą laišką. Jokio parašo, jokio adreso.
Raulis ėmė skaityti šį laiškelį. Tekstas iš pradžių jam pasirodė per daug banalus, kad būtų reikėję jį taip kruopščiai slėpti. Bet, atidžiai gilindamasis į reikšmingesnius žodžius ir praleisdamas kai kuriuos sakinius, akivaizdžiai skirtus tuštiems tarpams užpildyti, jis galėjo atkurti tikrąjį laiško turinį...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.


Komentarų nėra
Rašyti komentarą