„Arsenijus Lupenas prieš Šerloką Holmsą“ ~ Morisas Leblanas

„Arsenijus Lupenas prieš Šerloką Holmsą“ (Morisas Leblanas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

„Arsenijus Lupenas prieš Šerloką Holmsą“ – romano „Arsenijus Lupenas – vagis džentelmenas” tęsinys, kuriame šmaikščiai aprašomi tolesni Arseno Liupeno nuotykiai ir jo dvikova su garsiuoju anglų sekliu Šerloku Holmsu, A. Konano Doilio kūrinių herojumi.

Šį kartą didžiausias pasaulyje vagis-džentelmenas susiduria su garsiausiu pasaulio sekliu žūtbūtinėje kovoje dėl pasakiško grožio mėlynojo brangakmenio! Vagis-džentelmenas turi naują sąjungininką – moterį dar žinomą Šviesiaplaukės šmėklos vardu, įtariamą žmogžudyste ir vagyste. Šerlokas Holmsas dar tik atvykęs į Prancūziją pareiškia, kad bylą išspręsiąs po dešimties dienų, o Arsenijus Lupenas bus suimtas ir atsidurs areštinėje.

Lupenas nėra kvailys, jis žino seklį per daug jau gerai, kad įkliūtų į jo rezgamas žabangas. Vargšelis senasis Vatsonas moką visų didžiausią kainą – jam sulaužoma ranka, patiria dūrį į krūtinę, ką Holmsas beveik kietaširdiškai ignoruoja persekiojimo įkarštyje.

Nepaisant visko anglų seklys ištęsi duotą pažadą – byla išaiškinama ir lieka tik viena smulkmena – Arsenijus Lupenas. Vagis-džentelmenas nėra vienas iš tų žmonių kurie lengvai eina į kalėjimą, net jei jis ir yra pagautas gero draugo ir seklio Šerloko Holmso...

Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1991 m.): 1. Šviesiaplaukė moteris: 23 serijos 514 numeris; Mėlynasis deimantas; Šerlokas Holmsas pradeda kovą; Šiek tiek šviesos tamsybėse; Kalinys virsta jūrininku; Antrasis Arsenijaus Lupeno areštas. 2. Hebrajiška lemputė: I skyrius; II skyrius.

Ištrauka iš knygos „Arsenijus Lupenas prieš Šerloką Holmsą“ 1991 m.

Anais metais gruodžio mėnesio 8 dieną profesorius Gerbo, Versalio licėjaus matematikos dėstytojas, vienoj senų daiktų parduotuvėj rado mažą rašomąjį stalą, kuris jam patiko dėl stalčių daugumo.

– Štai ko man reikia Zuzanos gimimo dienai, – manė gerasis profesorius; kadangi norėjo pagal savo kišenę padaryti dukteriai malonumą, šiek tiek nuderėjęs, užmokėjo šešiasdešimt penkis frankus.

Beduodant jam savo adresą, įėjo puikiai apsitaisęs jaunikaitis, apsidairė po krautuvę ir, pastebėjęs baldą, paklausė:

– Kiek kainuoja?

– Jau parduotas, – atsakė pirklys.

– Aa!.. Gal ponui?

Profesorius atsisveikino ir išėjo dar labiau patenkintas to baldo pirkimu, nes matė, kaip norėjo jo ir kitas.

Bet nenužengė gatve nė dešimt žingsnių, kai tas pat jaunikaitis su skrybėle rankoje privijo jį ir labai mandagiu balsu tarė:

– Dovanokite, pone, už nemandagų klausimą... Ar jūs tyčia ieškojote to stalo?

– Ne, visai ko kito: ieškojau svarstyklių kai kuriems fizikos bandymams.

– Tai gal nelabai vertinate?

– Gal nelabai, bet vertinu.

– Gal dėl to, kad senas?

– Dėl to, kad patogus.

– Tad gal sutiktumėt pakeisti kitu, taip pat patogiu, bet geresniu?

– Tas, kurį paėmiau, man yra geras, ir mainyti, man rodos, nėra reikalo.

– Tačiau...

Gerbo buvo piktokas žmogus ir neaiškaus, būdo, tad griežtai atsakė:

– Prašau, pone, netrukdyti...

Nepažįstamasis atsistojo priešais:

– Nežinau, pone, kiek užmokėjote... siūlau jums dvigubai,

– Ne.

– Trigubai?

– Ak, užteks! – tarė nekantriai profesorius. – Kas man priklauso, to neparduodu.

Jaunikaitis žiūrėjo įsmeigęs į jį akis, kurių Gerbo negalėjo užmiršti; paskui, nieko nesakęs, apsisuko ant kulnų, ir nuėjo.

Po valandos stalas buvo atvežtas į namelį Viroflėy gatvėj, kur profesorius gyveno.

– Tai tau, – tarė savo dukteriai, – jei patinka.

Zuzana buvo grakšti, maloni ir linksma mergaitė; prišoko prie tėvo, apsikabino jį su tokiu džiaugsmu, lyg jai būtų dovanojęs karališką dovaną.

Tą patį vakarą, padedama tarnaitės Hortenzijos, Zuzana nunešė stalą į savo kambarį, išvalė stalčius, kur gražiai sudėjo savo popierius, laiškus, iliustruotų atvirukų rinkinius ir kai kuriuos slaptus atsiminimų dalykėlius, kuriuos ji saugojo savo pusbrolio Pilypo garbei.

Kitą dieną septintą valandą profesorius išėjo į licėjų; kaip paprastai, dešimtą valandą Zuzana laukė jo prie išėjimo; jam buvo labai malonu matyti grakštų dukters stuomenį ir malonią jos šypseną.

Grįžo drauge.

– O tavo stalelis?

– Nuostabus! Hortenzija ir aš nušveitėm bronzinius pagražinimus, sakytum, kad auksiniai!

– Tad esi patenkinta?

Perėjo sodelį, kuris augo aplink namą. Gerbo tarė:

– Nori, kad nueitume jo pažiūrėti prieš pusryčius?

– Taip! Puiki mintis.

Ji užlipo pirma, bet prie kambario slenksčio persigandusi sukliko.

– Kas atsitiko? – paklausė tėvas ir taip pat įėjo į kambarį. Stalelio nebebuvo...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.