Nors ši, jau ketvirtoji knyga apie garsųjį vagį džentelmeną vadinasi „813“ (Bestseleris-28, 1994 m.), tačiau gerbėjai nusivils, mat tai tik pusė tikrosios knygos varianto, t.y. tik pirmasis knygos tomas „Dvigubas Arsenijaus Lupeno gyvenimas“ (antrasis tomas vad. „Trys Arsenijaus Lupeno nusikaltimai“). Skaitytojas perskaitęs šią knygą taip ir nesužinos istorijos pabaigos.
„– Pirmiausia, iki šiol Lupenas niekada nežudė. Antra, kam gi žudyti, jei tikslas pasiektas: juk jis paėmė viską, ko jam reikėjo, o jo auka buvo surišta ir negalėjo pasipriešinti.
– Taip, na o kokie faktai patvirtina jūsų hipotezę?
– Yra keletas faktų, kurie nė kiek neprieštarauja jai. Ko Lupenui galėjo prisireikti 420-ajame numeryje, kuriame radome porsigarą?“
Knygoje „813“ istorija mus nukelia į Paryžių, „Palace“ viešbutį, kuriame apsistojęs Rudolfas Keselbachas, turtingas ir ambicingas Pietų Afrikos briliantų karaliaus. Netrukus įvyksta tai, ko niekas nesitikėjo ir šio įvykio kaltininku laikomas vagis džentelmenas. Policija įtaria Arsenijų Lupeną įvykdžius brutalų nusikaltimą – žmogžudystę, ko jo karjeroje dar nebuvo pasitaikę. Šalia lavono rūbų randama prisegta vagies džentelmeno Arsenijaus Lupeno vizitinė kortelė.
Pasipiktinęs Lupenas supranta, kad vienintelis būdas susigrąžinti savo garbę – perimti tyrimą į savo rankas ir surasti tikrąjį žmogžudį. Tačiau žmogžudystė netrukus tampa nusikaltimų serija, kas visiškai supainioja policijos tyrimą.
Istorijoje yra ir kita veiksmo linija. Randama lapelis, su skaičiumi „813“. Kas daro šį skaičių, rastą dėžutėje, paslaptingą ir nepaaiškinamą? Kokią paslaptį slepia Pjeras Lediukas, kurio ieškojo briliantų karalius? Kas sieją vagį džentelmeną, kriminalinės policijos viršininką ir kunigaikštį Serniną? Tai tik keletas klausimų, su kuriais susiduria policija.
Į veiksmo laviną įsitraukia Arsenijus Lupenas, žiaurusis baronas Altenheimas, kriminalinės policijos viršininkas Lenormanas, gležnoji Ženevjera ir kiti veikėjai, kurios sieja ne ką mažiau paslaptingi ryšiai.
Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1994 m.): Trys žmogžudystės „Palace viešbutyje“; Lenormanas veikia; Kunigaikštis Serninas darbuojasi; Lenormanas kovoja; Lenormanas spąstuose; Parberis-Ribeira-Altenheimas; Tamsiai žalias redingtonas.
Ištrauka iš knygos „813“ 1994 m.
Keista kelionė! Taip gerai prasidėjo! Kai dėl manęs, turiu pasakyti, kad neturėjau nė vienos kelionės, kuri būtų buvusi tokia saugi. „Provenca“ – greitasis laivas, patogus, jam vadovauja vienas iš draugingiausių žmonių. Buvo susibūrusi rinktinė publika: mezgėsi pažintys, judrūs vyrukai organizavo pasilinksminimus. Klostėsi malonus įspūdis, kad esame atskirti nuo pasaulio, tarsi būtume kokioj nežinomoj saloj, todėl norom nenorom turėjome susipažinti.
Taigi pažindinomės...
Ar esate kada nors galvoję, kiek esti originalumo ir netikėtumo šiuose susibūrimuose žmonių, kurie prieš dieną nepažinojo vienas kito ir kurie per kelias dienas tarp beribio dangaus ir begalinės jūros taps didžiausiais draugais, kartu kęs okeano rūstybes, baisius bangų puolimus, audrų dūkimus ar mirtiną apsnūdusių vandenų ramybę?
Pats gyvenimas, paliestas kai kurių tragiškumų, yra toks pat – su savo audromis ir galimybėmis, savo puikybėmis ir nepasitikėjimu, – štai gal dėl to gyvenama nepaisant baimės, nuolat skęstant linksmybėse, juolab kad kelionė trumpa, kurios jau matyti galas, vos tik jai prasidėjus.
Mažoji plūduriuojanti salelė dar priklauso tam pasauliui, nuo kurio, rodosi, jau visai atsipalaidavusi. Bevielis telegrafas pašaukia iš kito pasaulio, iš kurio gaunamos žinios paslaptingiausiu būdu.
Ir taip pirmomis valandomis pasijutome, kad esame sekami, pastebėti, dargi pralenkti to tolimo balso, kuris retkarčiais vienam ar kitam iš mūsų šnibždėjo žodį kitą iš ten. Du draugai kalbėjosi su manimi. Dešimt, dvidešimt kitų siuntė savo liūdnus ar linksmus atsisveikinimus.
Dabar, antrą dieną, nutolus apie penkis šimtus mylių nuo prancūzų krantų, audringą popietę bevielis telegrafas perdavė tokią telegramą:
„Arsenijus Lupenas jūsų laive, pirmoj klasėj, šviesiais plaukais, dešinėj rankoj žaizda, keliauja vienas, vardu R...“
Tą akimirksnį tamsiame danguje smarkiai trenkė perkūnas. Elektros bangos buvo nutrauktos, telegramos likusi dalis žuvo. Pavardės, po kuria slėpėsi Arsenijus Lupenas, tebuvo žinoma pirmoji raidė.
Jeigu būtų pranešta kita žinia, neabejoju, kad ir telegrafo tarnautojai, ir laivo kapitonas paslaptį būtų išlaikę. Bet esti įvykių kurie, rodosi, iškelia aikštėn griežčiausią slaptumą. Tą pačią dieną, negalima pasakyti kaip, bet pasklido žinia, visi žinojo, kad garsusis Arsenijus Lupenas tarp mūsų.
Arsenijus Lupenas tarp mūsų! Nepagaunamas vagis, apie kurio narsybę mėnesiais pasakojo visi dienraščiai! Slaptingas asmuo, su kuriuo mūsų geriausias policininkas Ganimardas stojo į kovą ir kuri taip visus žavėjo! Arsenijus Lupenas, tas fantastiškas džentelmenas, kuris darbavosi tik pilyse ir salonuose ir kuris vieną naktį, įėjęs į barono Sormano namus, išvyko tuščiomis rankomis, palikęs vizitinę kortelę su šiuo paaiškinimu: „Arsenijus Lupenas sugrįš, kai turtai bus didesni!“. Arsenijus Lupenas – tai žmogus, tūkstantį kartų persikūnijęs: tai šoferis, dailininkas, bokso treneris, geros šeimos jaunikaitis, senis, marselietis komisionierius – keliautojas, rusas gydytojas, ispanas toreadoras...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą