„Nepaprasti Arsenijaus Lupeno nuotykiai“ (alt. pav. „Auksinis trikampis 1 t.“, „Arsenijaus Lupeno pergalė 2 t.“, 8 knyga, 1992 m.) istorija mus nukelia į 1915 metus, kai Pirmasis pasaulinis karas tik pradeda įsibėgėti. Karo veteranas ir didvyris kapitonas Patricijus Belval prižiūrimas motutės Korali sveiksta nuo karo žaizdų. Likimas pasisuka taip, kad nepaisydamas per karą prarastos kojos jis pasineria į veiksmą, kai sužino apie pasikėsinimą į jo mylimąją slaugę. Netrukus jis išsiaiškina, kad ši graži, maloni moteris jau vedusi, o jos paslaptingas vyras – tarptautinis bankininkas įsivėlęs į pavojingą kontrabandinę operaciją, kuri grasina susilpninti visą Prancūzijos finansinę būklę pasaulinėje rinkoje.
Istorijoje yra ir kitas paslaptingas ryšys, kuris kapitoną ir slaugę sieja su kitos paslaptingos Patricijaus ir Korali poros mirtimi. Netrukus jie atsiduria dideliame pavojuje įkristi į tas pačias žiaurias priešo rankas.
Yra tik vienas romantiškas ir jautrus žmogus, kuris nepaisydamas pagundos pasigrobti visą trūkstamą auksą pajėgs suprasti ir išnarplioti šią keblią padėtį – tai Arsenijus Lupenas. Šį kartą, tai žmogus užsimaskavęs Don Aloyzo Perenna vardu. Jis tvirtas, stiprus, protingas ir nepažeidžiamas labiau negu bet kada anksčiau.
Nepaprastuose Arsenijaus Lupeno nuotykiuose laukia neregėti nuotykiai su jau pažįstamais netikėtais istorijos posūkiais, slaptais praėjimais, žiauriais spąstais, nusikaltėliais svetimomis tapatybėmis, daug blogio, sąmokslo ir tarptautinės intrigos.
Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 1992 m.): Motutė Korali; Dešinioji ranka ir kairioji koja; Surūdijęs raktas; Prieš liepsnas; Vyras ir žmona; Septinta valanda ir devyniolika minučių; Dvylikta valanda ir dvidešimt trys minutės; Essares bey darbas; Patricijus ir Korali; Raudona virvutė; Į verpetą; Išgąstis; Karsto vinys; Keistas žmogus; „Gražioji Elena“; Ketvirtas veiksmas; Simeonas kovoja; Daktaras Geradec; Paskutinė Simeono auka; Fiat lux!
Ištrauka iš knygos „Nepaprasti Arsenijaus Lupeno nuotykiai“ 1992 m.
Prieš išmušant pusę septintos, jau temstant, du kareiviai atėjo į medžiais apsodintą gatvių kertę, kurią sudaro priešais Gallieros muziejus Chaillot ir Pierre Charron gatvių susikirtimas.
Vienas jų vilkėjo šviesiai mėlynu pėstininkų švarku, antrasis, senegalietis, ta šiurkščios vilnos, plačiomis kelnėmis uniforma, kuria vilkėdavo zuavai ir Afrikos kariuomenės dalys. Pirmasis vieną teturėjo koją, kairę, antrasis – tiktai vieną ranką, dešinę.
Pasisukinėjo po aikštę, kurios viduryje augo puiki medžių grupė, ir sustojo. Pėstininkas numetė papirosą, o senegalietis jį pasiėmė, staigiai užtraukė kelis dūmus, suspaudė jį tarp smiliaus ir nykščio, kad užgestų, ir įsidėjo į kišenę. Vis nė žodžio netardamas.
Tuo tarpu iš Gallieros gatvės išėjo kiti du kareiviai, nepasakytum, kurios ginklų rūšies, nes jų uniformos buvo mišrios. Tačiau vienas turėjo zuavų kepurę, kitas – artileristo kepę. Pirmas ėjo ant kriukių, antras – su dviem lazdom.
Šiuodu sustojo prie kiosko, ant šaligatvio krašto.
Iš Pierre Charron, Brignoles ir Chaillot išėjo kiti trys: vienam trūko kojos, antras buvo raišas, trečias su visai susukta šlaunim. Kiekvienas nuėjo tiesiai atsiremti medžio.
Jie tarp savęs netarė nė žodžio. Nė vienas iš tų septynių luošųjų neatrodė pažįstas savo draugus.
Už medžių ar už kiosko jie nejudėjo. Ir įvairūs praeiviai, tą 1915 metų balandžio mėnesio vakarą praėję pro tą mažai lankomą gatvių kertę, kurią apšvietė tik apgaubtos lempos, žinoma, greitai pastebėjo jų nejudančias statulas.
Išmušė pusę septintos.
Tada atsidarė vienų aikštės namų durys. Išėjo žmogus, perėjo Chaillot gatvę ir apsuko aplink aikštę.
Tai buvo Chaki uniformos karininkas. Po raudona trimis auksiniais galionais papuošta kepure matėsi plačiu raiščiu apvyniota galva, paslepiant kaktą ir sprandą. 2mogus buvo aukštas ir laibas. Jo dešinioji koja buvo medinė, su kaučiuko galūne. Ėjo pasiramstydamas lazda.
Palikęs aikštę jis nuėjo Pierre Charron gatve; ūmai atsigręžė ir įdėmiai apsidairė.
Ta mažutė žvalgyba nuvedė jį prie vieno aikštės medžio, kur lazdos galu jis švelniai palietė išsikišusį už medžio linijos pilvą; pilvas pasitraukė atgal.
Karininkas nuėjo sau atgal.
Šį kartą nuėjo Pierre Charron gatve, Paryžiaus vidurio link. Taip priėjo Champs Elysee alėją ir nuėjo kairiuoju šaligatviu.
Už dviejų šimtų žingsnių buvo dideli rūmai, paversti – tai rodė vėliavėlė – karo ligonine.
Karininkas atsistojo kiek nuošaliau, kad nepamatytų tie, kurie išėjo ir laukė.
Išmušė šešias ir tris ketvirčius, paskum septynias. Praėjo dar kelios minutės.
Iš rūmų išėjo penki žmonės ir nuėjo sau, paskum vėl du. Pagaliau ant prieangio slenksčio pasirodė moteris slaugytoja, apsirengus dideliu mėlynu pažymėtu raudonu kryžiumi apsiaustai.
– Štai ji? – sušnibždėjo karininkas.
Ji pasileido tuo pačiu keliu, kuriuo jis pats ėjo, tiesiog Chaillot gatvių susikryžiavimo linkui.
Ėjo pamažu, lengvais žingsniais. Priešinis vėjas išpūtė jos mėlyną šydą, kuris plevėsavo apie pečius. Kad ji ir buvo su plačiu apsiaustu, matėsi šlaunų ritmingas judėjimas ir jauna eisena.
Karininkas pasiliko užpakaly ir ėjo išsiblaškęs, sukaliodamas lazda kaip koks dykūnas.
Tuo metu toje gatvės pusėje, be jų, nebuvo matyti daugiau žmonių.
Bet vos tik ji perėjo Marceau alėją, automobilis, stovėjęs alėjoje, pajudėjo ir ėmė važiuoti ta pačia linkme, kuria jo jaunoji moteris, tačiau palaikydamas tam tikrą tarpą, kuris nesikeitė.
Tai buvo aikštės automobilis. Karininkas pastebėjo du dalykus: pirma, kad viduje buvo du žmonės, antra, kad vienas iš tų žmonių, kurio galėjo pastebėti veidą su dideliais ūsais ir kurį dengė pilka skrybėlė, buvo beveik nuolatos išlindęs pro dureles, kalbėdamasis su vairuotoju.
Tuo tarpu slaugytoja ėjo neatsigręždama.
Karininkas pakeitė šaligatvį ir pagreitino žingsnius, juo labiau, kad automobilis, artinantis moteriai prie gatvių sankryžos, didino greitį...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą