„Kas nužudė bembį?“ – tai pasakojimas apie moterų draugystę ir konkurenciją, apie nerūpestingą gyvenimą ir dūžtančias šeimas, apie nekaltybės mirtį ir tai, ar muzika išties gali pakeisti mūsų širdis.
Saga-Lil ir Emė pažįstamos nuo vaikystės, tačiau jų gyvenimai labai skirtingi. Emė – jauna motina, ištekėjusi už vyresnio investicijų konsultanto. Saga – buvusi teologijos studentė, praradusi tvirtą pagrindą po kojomis. Šio pasakojimo centre – ir Gustenas Gripė, jų draugas, užaugęs turtingame priemiestyje, kur vyksta didžioji šios istorijos dalis.
Ramus priemiestis slepia seną žaizdą: kadaise pasiturinčios Hegertų šeimos dabar jau griūvančiame name prie ežero įvyko žiaurus grupinis išprievartavimas. Dabar čia gyvena tik likęs sūnus Natanas.
Nusikaltimas liko praeityje. Visi keturi smurtautojai priklausė vienai gaujai, visi buvo turtingų šeimų sūnūs. Tačiau nelauktai sena istorija prikeliama – į miestelį grįžęs verslininkas Kosmo Brantas ketina apie šį nuskaltimą sukurti filmą „Kas nužudė bembį?“
Suomijos švedė Monika Fagerholm (g. 1961 m.) yra 2016 m. Švedijos akademijos Šiaurės šalių premijos, 2005 m. Rugpjūčio premijos, 1995 m. Runebergo premijos, bei daugelio kitų prestižinių apdovanojimų laureatė, viena geriausių Skandinavijos literatūros autorių. Jos itin muzikali ir literatūrinė proza yra turtinga vietinių manierų, literatūrinių aliuzijų ir fugos stiliaus pasikartojimų, kurie kartu su gilia meile ir supratimu populiariajai muzikai kaip mitiniam paauglių gyvenimo pamatui, daro rašytoją išties išskirtine menininke. Ji yra viena iš tikrai originalių pastarųjų keturiasdešimties metų Skandinavijos bendro kultūros paveldo interpretuotojų ir metraštininkių. Savo naujausiame kūrinyje „Kas nužudė bembį?“ rašytoja kalba apie praėjusius, tačiau dar nevisai išblukti spėjusius dalykus, apie praktiškai išaiškintą nusikaltimą, kuris po daugelio tylos metų ir vėl iškyla į paviršių. Žinoma, nebus apsieita ir be kalbos apie pačius nusikaltimo dalyvius, kurie patenka į šią istoriją, nepaisant jų didelio noro likti nuošalyje. Istorija ras pradžią Varnalaivyje, iš pažiūros paprastame ir ramiame Suomijos miesto priemiestyje, kur vieno namo rūsyje skambant muzikai įvyks žiaurus grupinis išprievartavimas. Kaip ir auka, keturi užpuolikai – „vaikinukų“ gauja – bus kilę iš geriausių miestelio žmonių rato. Dvi berniukų mamos, viena operos dainininkė, o kita – politikė, ilgametės draugės, nepaisydamos ieškinio rimtumo padarys viską, kad tik išsaugotų savo šeimų reputaciją. Tačiau praėjus septyneriems metams ir įvykiams spėjus nusistovėti, vienas iš berniukų vaikystės draugų – Kosmo Brantas – staiga duos žinią apie ketinimą sukurti filmą apie tai, kas tada nutiko. Filmą jis žada pavadinti nekaip kitaip, o „Kas nužudė bembį?“... Romanas „Kas nužudė bembį?“ yra gerą temą, tačiau labai prastą išpildymą turintis kūrinys. Jis kalba apie žmonių norą pamiršti blogus dalykus, apie nesąmoningą kiekvieno iš mūsų prisirišimą prie prisiminimų, kurie kartais tampa mūsų pačių likimo kalviais. Knygos dėmesio centre atsiduria dvi moterys ir vienas vyras, praradę savo dvasios nekaltybę, pasitikėjimą ir tvirtą pagrindą po kojomis. Kūrinyje taip pat bus kalbama apie moterų draugystę ir konkurenciją, apie vienas kito nemalonėje atsidūrusius draugus ir iširusias šeimas – temas, kurios kartu su nerūpestinga paauglyste ir stagnuojančia dabartimi, bus pamatas, paversiantis šią knygą tikrai išskirtiniu kūriniu. Iš kitos pusės, pasakojimas čia bus pateikiamas labai padrikai (kaip supratau vertėjai jį paliko tokį, koks jis pateiktas originale) kas taps visiems skaitytojams smūgiu žemiau juostos. Romane mes taip pat susidursime ir su dialogų bei veiksmo trūkumu, kuris šioje knygoje bus pakeistas veikėjų mintimis apie dabartį, praeitį ir laikotarpį tarp jų. Čia nebus ir mano taip trokšto Kosmo Branto tyrimo, nei detalaus nusikaltimo aprašymo, nei kitų, įprastiems kriminaliniams romanams būdingų bruožų. Bet galbūt taip yra padaryta sąmoningai, mat autorės pagrindinis tikslas buvo ne pateikti skaitytojams mįslę, o labiau papasakoti apie sužlugdytus žmones, kuriais galime tapti kiekvienas iš mūsų. Juk kartais užtenka pastatyti koją ne ant tos „plytelės“, kad mūsų likimas pasikeistų amžiams. Būtinai išlikime nuolat budrūs, atsargūs ir sąmoningi, kadangi kiekvienas netinkamas žingsnis gali bet kada tapti mūsų laimingo gyvenimo pabaiga.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą