Kino prodiuseris įkalba rašytoją leistis į Kongo Demokratinę Respubliką, į N’dolo kalėjimą – vieną žiauriausių įkalinimo įstaigų pasaulyje. Čia jis susitiks su dviem belaisviais: norvegais, buvusiais kariais, nuteistais mirties bausme už žmogžudystę. Vyriškiai atsiveria tautiečiui, papasakoja, į kokių brutalių įvykių sūkurį jie pateko Kongo džiunglėse, kai jų vairuotojas buvo nušautas. Tik ar rašytojas gali jais tikėti? Ar šiedu buvę kariai tikrai sako tiesą? O gal vis dėlto jų pasakojimas tik pridengia šį tą kur kas svarbesnio ir netgi dar kraupesnio?
„Kongo užrašai“ – tai tikrais įvykiais paremtas romanas apie krizės ištiktą šalį. Bet kartu tai ir įtraukiantis pasakojimas apie tiesos paieškas ir pasitikėjimą. Pagrindiniam kūrinio veikėjui mėginant išnarplioti, kas gi čia vyko iš tiesų, prieš akis jam atsiskleidžia gerokai šiurpesnė realybė, nei buvo galima tikėtis. Ji paliečia ir jo paties gyvenimą, netgi priverčia permąstyti prisiimtą vaidmenį, kurį jis turi atlikti kaip rašytojas šioje miglotoje teritorijoje tarp pramano ir abejotinų tiesų.
Nikolaj Frobenius (g. 1965 m.) yra Norvegijos romanistas ir scenaristas, žinomas dėl savo talento gretinti praeitį ir dabartį, faktus ir fikciją. Frobenius romanai buvo išversti į daugybę kalbų, o nuo tarptautinio literatūrinio proveržio 1996 m. jis gavo daugybę tarptautinių apdovanojimų. 1986 m. jis debiutavo su poezijos ir esė rinkiniu „Virvl“, o proveržį Norvegijoje ir užsienyje pasiekė 1996 m. su romanu „Latours katalog“. Frobenius studijavo kino studijas Londono institute ir parašė keletą filmų scenarijų, įskaitant trilerį „Nemiga“ (1997), kuris vėliau buvo adaptuotas Holivude. Savo romane „Kongo užrašai“ rašytojas kalba apie du Norvegijos kareivius, atsidūrusius N’dolo karo kalėjime, Konge. Na o viskas prasideda nuo to, kad Jesperas Ganas, garsus filmų prodiuseris, įtikina neįvardintą rašytoją keliauti į Kongą ir aplankyti N’dolą – vieną atšiauriausių pasaulio kalėjimų. Ten jis turi susitikti su dviem kaliniais, buvusiais Norvegijos samdiniais, kurie laukia mirties bausmės už žmogžudystę. Vyrai rašytojui papasakoja savo istoriją apie tai, kas įvyko Afrikos džiunglių gilumoje tą dieną, kai buvo nušautas jų vairuotojas. Bet ar jie sako tiesą? Negalėdamas patikrinti realių faktų, rašytojas turi sutikti su karių versija, kuri, galbūt, slepia daug brutalesnius ir siaubingesnius faktus. Netrukus tikrovė smogia ir pačiam pagrindinio veikėjo gyvenimui, visiškai pakeisdama jo, kaip rašytojo, suvokimą ir tarpininko tarp tiesos ir vaizduotės vaidmenį... Romanas „Kongo užrašai“ yra, kaip čia Jums geriau pasakius... gana keistas kūrinys. Jo veiksmas vyksta Konge, kur veikia įtartinas prezidentas, kur šalį karts nuo karto niokoja koks nors karas ar karinė grupuotė, kur nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės ar, apskritai, yra labai nesaugu gyventi. Visą tai turėtų tikrai labai stipriai žadinti skaitytojo vaizduotę ir apetitą, tačiau taip nėra! Dėl viso to yra kaltas pasakojimas neįvardinto pasakotojo akimis, kuris nuvykęs į šią Afrikos šalį daugiau nieko kito neveikia, kaip tik aplankęs du kalinius bando sukurpti kaži kokią istoriją kino scenarijui. Jei to dar būtų negana, jo pasakojimas taip pat yra niekam tikęs ir neįdomus. Taip, Jūs mane supratote teisingai, dalis knygos teksto pateikiama spausdintu šriftu ir pasakoja rašytojo kino scenarijaus apmatus. Tačiau ar galima papasakoti kažką labai įdomaus, kai neturi tikrų faktų? Taip, istorijoje yra džiunglių kelias Rytų Konge, du buvę kariškiai, motociklas, mistinė užduotis, kalėjimas sostinėje ir kalašnikovais apsiginklavę sargybiniai. Tačiau tai nėra ta istorija, kurioje bus daug susišaudymų, veiksmo, neįmintų mįslių ir paslapties. Visą ką mes gauname, tai kelias įdomias citatas, kaip antai: „Pasakojimas – tai ne kas kita, kaip tiesos branduolys, įvilktas į melo drabužį“ ar „Rašymo esmė – ne teisti. Svarbiausia yra ieškoti“. Tikrai liūdna, nes šiai literatūrinei nesąmonei turėjau atiduoti kelias savo gyvenimo valandas. Kaip bebūtų, visi mėgstantys netradicinius literatūrinius kūrinus turėtų susidomėti šia knyga, nes ji nors ir nėra kupina veiksmo, tačiau turi savitą ir literatūriškai unikalų rašymo stilių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą