Romane „Demaskuotojas“ Leisė Stolts ėmėsi tirti korumpuoto teisėjo, kuris ėmė milijoninius kyšius iš kriminalinio susivienijimo. Jai pavyko sulaikyti nusikaltėlius, tačiau tik po to, kai ją pačią užpuolė, ir ji vos nežuvo. Po trejų metų, artėjant keturiasdešimtmečiui, Leisė Stolts jau pavargo nuo darbo Floridos teisėjų veiklos vertinimo komisijoje ir yra pasiruošusi pokyčiams.
Tačiau tada ji susitinka su paslaptinga moterimi, kuri tokia įsibaiminusi, kad dangstosi slapyvardžiais ir jokiu būdu nesutinka atskleisti savo tapatybės. Na, bent jau kol kas.
Prieš dvidešimt metų Džerės Krosbi tėvas buvo nužudytas, o byla nuo to laiko vis dar neištirta, tyrimas taip ir nepajudėjęs iš mirties taško. Vis dėlto Džerė įtariamąjį turi – ji taip įniko į tėvo žudiko paieškas, kad įtariamąjį sekė du dešimtmečius. Paaiškėjo stulbinantis faktas – jo aukų gali būti ne viena.
Įtarinėti lengva, bet įrodyti, regis, neįmanoma. Tas žmogus nepaprastai nuovokus, kantrus ir visad žingsniu lenkia teisėsaugą. Klastingiausias iš visų žinomų serijinių žudikų. Jis išmano teismo mediciną, policijos procedūras, o svarbiausia – teisę.
Jis – teisėjas iš Floridos. Ir jis turi sąrašą aukų. Tiems žmonėms tiesiog nepasisekė, kad kadaise su juo prasilenkė ir kažkokiu būdu jį užrūstino. Kaip Leisei jį prigriebti, kad pačios pavardė neatsidurtų tame jo sąraše?
Džonas Grišemas yra vienas produktyviausių JAV autorių. Pasaulyje jis geriausiai žinomas dėl savo teisinių trilerių, kurie yra vienas iš kriminalinės literatūros pogrupių. Jo knygų pagrindinis veikėjas dažniausiai būna teisininkas, o teisinė sistema yra viena iš centrinių romanų dalių. Tarp geriausių jo kūrinių patenka tokios knygos kaip „Metas žudyti“, „Firma“, „Klientas“ ir kt. Šie romanai, be daugelio kitų, vėliau virto ir garsiais Holivudo filmais. Grišemas išleido daugiau kaip 40 romanų, šį sąrašą papildydamas po viena nauja knyga kasmet. Knygoje „Teisėjo sąrašas“ autorius kalba gana baugia tema, kurios pabaigą norės sužinoti visi rimti detektyvinės literatūros gerbėjai. Čia dėmesio centre atsiduria Leisė Stolts, kuri dirbdama „Teisėjų veiklos vertinimo komisijoje“ jau spėjo susidurti su didžiausiu korupcijos skandalu teisinėje sistemoje. Ji yra beveik keturiasdešimties metų moteris, vis dažniau susimąstanti apie karjeros pokyčius ir netgi vedybas. Tačiau tuomet į ją kreipiasi išsigandusi moteris, žinanti gana baugią paslaptį. Jos vardas yra Džerė Krosbi, tačiau Leisei ji prisistato išgalvotu vardu. Moteris teigia žinanti kas prieš dvidešimt metų nužudė jos tėvą. Tada kaltininkas nebuvo surastas, tačiau Džerė mano jį aptikusi. Jai būtinai reikia Leisės pagalbos, mat kaltininkas yra nepriekaištingos reputacijos teisėjas. Ji niekada neprarado vilties surasti tėvo mirties kaltininką ir naudodamasi skirtingomis tapatybėmis, seklių darbu ir buvusio policininko dėka atliko išsamų tyrimą. Taip palaipsniui ji aptiko ir daugiau žudiko aukų, kurios visos buvo nužudytos tuo pačiu būdu. Ji yra visiškai įsitikinusi savo įtarimais, tačiau įrodymų – neturi. Juk teisėjas Rosas Banikas yra nepaprastai sumanus psichopatas, geriau negu kas kitas išmanantis įstatymus ir policijos veikimo principus. Kol jis ieško naujos aukos savo sukruvintoms rankoms, Leisė turi atrasti tiesą ir tuo pat metu nepakliūti į teisėjo sąrašą... Romanas „Teisėjo sąrašas“ yra išties šaunus teisinis trileris. Tai pirmasis Džono Grišemo romanas kalbantis apie serijinio žudiko medžioklę. Taip, kai kam jis gali pasirodyti per daug „sausas“ ir netgi lėkštas, tačiau asmeniškai man jis pasirodė tikrai vertas dėmesio. Jame autorius grįžta prie Leisės Stolts, veikėjos, kuri praeitoje knygoje pričiupo pajamas slapsčiusį teisėją ir netgi tapo žmogumi padėjusiu išsiaiškinti „Vieną didžiausių kyšininkavimo skandalų Amerikos jurisprudencijos istorijoje“. Kai į ją kreipėsi paslaptingoji Mardžė, Leisė pamanė, kad tai dar viena pamišėlė. Juk Leisei nuolat tekdavo turėti reikalų su visokiais pakvaišėliais ir isterikais, nešinais dokumentų segtuvais, – esą kažkoks teisėjo mantiją vilkintis niekšelis neabejotinai korumpuotas. Tačiau Mardžė, ar koks jos tikrasis vardas, neatrodė, nei pakvaišėlė, nei isterikė. Ji kažką susekė ir buvo nepaprastai įsibaiminusi. Leisė net pati negalėjo pasakyti kodėl, tačiau mintis apie pakvaišusį teisėją ją labai sudomino. Gal iš dalies dėl to, kad tarnyboje diena iš dienos ją vargino visokie tušti ir nuobodūs nelaimingų žmonių, neturinčių ko prarasti, zyzimai ir jų menkos bėdos. O štai pareigas einančio teisėjo žmogžudystės – ohoho, kokia sensacija! Na o kaip Leisei seksis surinkti įrodymus reikalingus psichopato įkalinimui cypėje, aš leisiu Jums patiems sužinoti. Aš šioje vietoje tiesiog pasakysiu, kad visi ieškantys gero, teisine tema kalbančio, rašytojo, gali šioje vietoje stabdyti savo paieškas. Jūs ką tik atradote patį geriausią teisinių trilerių rašytoją ir toliau tęsti paieška yra beprasmiška. Ponas Grišemas rašo labai įtikinamai, įdomiai ir, žinoma, proziškai. Jo knygų veikėjai yra realistiški, o kalba verta „aukso puodo“. Dar nesu atradęs autoriaus, kurio žodžių dėstymas į sakinius būtų toks nepriekaištingas. Kiekvienas pono Grišemo romanų sakinys – atgaiva sielai! Na o knygų siužetai – kažkas tikrai nežemiško! Taip, Džonas Grišemas galėtų rašyti apie kasdienius teisinius mažmožius, tokius kaip smulkių ieškinių kėlimas, bylų vilkinimas ar net dokumentų kopijavimas, tačiau jis to nedaro, nes visad randa kažką įdomesnio pateikti. Na o jei ir rašytų tokiomis temomis, mes vis tiek negalėtume nuo to atsitraukti. Juk kas geriau nei buvęs teisininkas gali taip puikiai išmanyti šią sferą. Linkiu šiam rašytojui visokeriopos sėkmės, na o mums, Lietuvos skaitytojams, sulaukti dar daugiau jo „prakilnybės“ knygų!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą