Vienuolikmetis Robertas Lindstriomas buvo pripažintas kaltu dėl bendraamžio Makso nužudymo, paimtas iš namų ir atiduotas auginti globėjams. Dabar Robertui trisdešimt devyneri. Jis neturi šeimos, neturi draugų ir ką tik neteko darbo. Jis nieko neprisimena apie tą lemtingą dieną, gyvena atsiskyręs, stengiasi niekam nesipainioti po akių, tačiau jam vis tiek nuolatos primenama, kad yra žudikas. Vieną dieną Robertas sulaukia žurnalistės Leksos skambučio. Ši pasiryžusi apie jo istoriją parašyti knygą ir tikisi, jog pavyks išpešti viską, ko jis taip atkakliai stengiasi neprisiminti.
Tuo metu Stokholmo priemiestyje randama negyva vienuolikmetė. Prieš pat jai dingstant šalia mokyklos buvo pastebėtas baltas automobilis – visai toks pat, kokį tomis dienomis vairavo Robertas. Ar tai, kad mergaitė nužudyta rajone, kuriame jis užaugo, tik apmaudus sutapimas?
Kriminalinės policijos komisaro Karlo Edsono vadovaujamas tyrimas vis labiau artėja prie šiurpių Roberto vaikystės įvykių, o Leksa vis tvirčiau tiki, jog jis nekaltas. Kodėl tada Robertas toks tikras dėl savo kaltės? Kieno prisiminimai yra tiesa ir kas iš tiesų kaltas?
Bo Svernström yra švedų rašytojas, pasaulyje labiausiai žinomas dėl savo detektyvinės Karlo Edsono knygų serijos. Anksčiau autorius dirbo žurnalistu Švedijos laikraštyje „Aftonbladet“, o iki to studijavo Geteborgo universitete. Iš pradžių jis mokėsi fizikos ir biologijos, vėliau griebėsi literatūros, kalbotyros ir filosofijos. Šiandien jis yra žinomas toli už savo gimtinės ribų, nors aistrą literatūrai jis turėjo dar nuo senų, senų laikų. Knygoje „Vaikų žaidimai“ autorius pasakoja apie baisius nepilnamečių nusikaltimus, kurie tikrai nėra kažkokia didelė retenybė šių dienų pasaulyje... Robertas Lindstriomas turi paslaptį: apimtas įniršio jis griebiasi smurto, o kartais net žmogžudystės! Tą jis padarė būdamas vos vienuolikos metų, nors prisiminti nusikaltimą jam sekasi sunkiai. Kadangi jis buvo nepilnametis, nuteistas ir pripažintas kaltu taip ir nebuvo. Visgi jis turėjo susidoroti su nepakeliamu socialinės atskirties ir izoliacijos svoriu. Praėjus dviem dešimtmečiams, užmaršties rūkas vis dar tebedengia jo prisiminimus. Norėdamas normaliai gyventi, jis pradeda lankytis pas psichologę. Vieną dieną su juo susisiekia žurnalistė Leksa Anderson, kuri yra įsitikinusi Roberto nekaltumu. Kartu jie pradeda žurnalistinį tyrimą gimtajame Roberto priemiestyje, kur juos pasitinka priešiškai nusiteikę žmonės. Dar blogiau pasidaro tada, kai po kelių dienų randamas jaunos mergaitės kūnas, o Robertas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Ar Robertas kaltas ir šį kartą, o gal tai dvidešimt metų besislapstančio žudiko darbas? Robertui bandant išvengti kalėjimo, Leksai rizikuojant gyvybe, o tyrimui vadovaujant komisarui Karlui Edsonui, tiesa bus išaiškinta. Tačiau ar ji mums išties patiks, čia jau bus klausimas vertas milijono... Romanas „Vaikų žaidimai“ yra gana neblogas kūrinys. Jis kalba apie psichologinę užmarštį, savidestrukciją, bei atminties savybę iškraipyti tiesą. Knygoje mes jau nuo pirmųjų puslapių spėliosime ar Roberto prisiminimai yra tikri, ar jis tikrai yra šaltakraujis žudikas? Autorius daug dėmesio skirs aukos ir nusikaltėlio tapatybių susidvejinimui, nuolat mums pirš mintį, kad nusikaltėlis gali būti auka, o auka – nusikaltėlis. Iš kitos pusės kai kam knygos pasakojimas pasirodys kažkur girdėtas, kažką netgi apims „dežavu“ jausmas, kad jis visa tai jau yra kažkur matęs. Manau pasakymas: „puikus, tačiau ties knygos viduriu išsisėmęs romanas“ geriausiai apibūdina šią knygą. Kaip bebūtų, leidyklos „Balto“ pasirinkimas man pasirodė daug logiškesnis, nei „Obuolio“ bandymas prikelti „sektos“ seriją knygoje „Rūko salos šešėlis“. Antrosios knygos dar neskaičiau, tačiau pirmoji man nepasirodė verta tęsinio. Na o šiai dienai norisi pasakyti tik viena – aš su nekantrumu lauksiu naujų Karlo Edsono serijos knygų vertimų, kurios man atrodo yra tikrai vertos pratęsimo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą