Hymne à la bicyclette, ce court roman, publié en 1898, de celui qui n’était pas encore le créateur des Arsène Lupin, Voici des ailes raconte le voyage à vélo improvisé par deux jeunes couples amis de la bourgeoisie parisienne décidés à prendre l’air de la campagne normande grâce à la merveilleuse invention de la bicyclette. Au guidon de leur vélocipède, les deux couples A et B goûtent une vie ensauvagée, affranchie et intensifiée, si bien qu’à la fin A devient l’amant de la femme de B et B l’amant de la femme de A. Le vélo leur a permis d’oublier conventions, faux-semblants, et entraves mutilant leur existence. Attention ! Ce Maurice Leblanc drôle, léger, impertinent, au style maniéré, divise son récit en chapitres aux titres suggestifs et symboliques: ni religion ni cathédrales dans les chapitres I et III, par exemple...
Turbūt daugelis iš mūsų prancūzų rašytoją Morisą Leblaną labiausiai pažįstame dėl jo sukurto personažo Arseno Liupeno portreto. Ir visgi ponas Leblanas yra parašęs ir kitų, ne ką mažiau prastesnių kūrinių. Vienas iš jų yra ir romanas „O štai ir sparnai!“. Tai nedidelės apimties perliukas, savotiškas šampano gurkšnis, visiems mėgstantiems keliauti! Jame autorius visą savo dėmesį skiria dviračiui: „mažajai metalo karalienei“, kurią pats dievino ir garbino it kokią aukštuomenės damą. Morisas buvo gana patyręs dviratininkas ir gimtųjų Normandijos kelių tyrinėtojas, dėl ko knygos „O štai ir sparnai!“ herojais padarė du draugus – Paskalį Fovjerą ir Gijumą Dažolį, kurie be galo mėgo leisti laiką mindami dviračio pedalus Bulonijos miško apylinkėmis. Vieno jiems įprasto susitikimo metu bičiuliai įtikina savo žmonas Režiną ir Madeleinę vykti su jais dviračiais į Normandiją. Nuo Ruano iki Djiepo yra tik 60 kilometrų, tačiau 1898-ais metais tokios kelionės būdavo gana sunkios. Juk moterys vis tiek turėjo būti įspraustos korseto gniaužtuose ar apjuostos plačiais sijonais, jau nekalbant apie flanelinių liemenėlių dėvėjimą ir kitas to meto etiketo taisykles. Pridėkime dar ir šiltą orą bei nedideles kalveles ir gausime gana rimtą kelionę. Tačiau moterys sutinka, dėl ko žygis „mechaniniais arkliais“ netrukus virsta savęs pažinimo ir visiško išsivadavimo kelione. Ir nors ta kelionė prasideda kaip odė metalui, „dorybės ir individualumo įsikūnijimui“ (pripažinkime, mašina yra tik priemonė pervežti objektą, bet ne mūsų pačių pajėgumų patobulinimo mechanizmas), vėliau perauga į kiek romantiškesnį nuotykį. Išsilaisvinę iš miesto jiems primestų suvaržymų ir buržuazinių taisyklių, draugai ir jų žmonos pajunta anksčiau nepatirtą laisvės pojūti: pojūtį laisvai jausti, laisvai mąstyti, laisvai mylėti... To rezultatas – bičiuliai susižavi vienas kito sutuoktiniais! Aišku nebus apsieita ir be tarpusavio trinties ir seno, kaip pasaulis pavydo, tačiau viskas galiausiai baigiasi gerai. Romanas „O štai ir sparnai!“ yra vienas pirmųjų kūrinių, kalbančių apie meilę dviračiui – laisvės ir emancipacijos simboliui. Tai taip pat ir romanas, kuriame autorius pateikė gana įžūlias tam laikotarpiui idėjas: laisvę moterims pasirinkti drabužius, laisvę kūniškiems malonumams, bei laisvę mylėti tą, kuris tau patinka. Kažkas iš Jūsų pasakysite, kad tai jau atgyvena ir per daug „retro“ – aš gi Jums atsakysiu – meilė dviračiui ir laisvei niekada negali pasenti... O kur dar pasakiški Normandijos peizažai bei nepaprastas gamtos orkestras, kitaip sakant, visas tas „senamadiškas žavesys“. Vienu žodžiu: „uždėkime dešinę koją ant pedalo, atsistumkime ir leiskimės į nepaprasto grožio kelionę...“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą