Neatmenamais laikais užburtose pilyse gyveno princai ir karaliai, kurie medžiodavo drakonus bei kitas pabaisas.
O tamsiuose požemiuose tūnojo baisus raganius, tikras Blogio išpera, apnarstęs burtų voratinkliais visą Delaino karalystę...
„Drakono akys“ yra fantastinis amerikiečių rašytojo Stiveno Kingo romanas, pirmą kartą išleistas 1984-ais metais. Tai magijos ir stebuklų persmelktas viduramžiškas kūrinys, kuriame pasakojama apie nuo amžių glūdumos vykstančią gėrio ir blogio kovą. Nors dauguma kritikų šį kūrinį įvertino gana palankiai, visgi atsirado ir gana negatyvių pasisakymų. Kai kurie ištikimi autoriaus gerbėjai pareiškė, kad romanas „Drakono akys“ yra per daug vaikiškas, o ir siaubo jame visiškai nėra. Galiausiai visa ši neigiama gerbėjų reakcija įkvėpė poną Kingą parašyti romaną „Mizerė“, kuriame autorius kalba apie rašytoją Polą, susidūrusį su pamišusia, savo namuose jį įkalinusia, gerbėja... Delaino karalystė ką tik patyrė didžiulę netektį. Jos mylimas karalius Rolandas ką tik buvo nunuodytas. Jai to dar būtų per mažai, šiuo nusikaltimu apkaltinamas jo vyriausiasis sūnus Piteris. Dabar į sostą sės jaunasis Tomas, patiklus ir mažai gyvenimiškos patirties turintis jaunuolis. Burtininkui Flegui tai, žinoma, tik į naudą. Juk jis jau keturis šimtus metų laukia, kada galės perimti karalystę ir įgyvendini savo piktus kėslus. Tačiau visi planai, visai kaip ir šis, turi trūkumų... pavyzdžiui, siaubingą paslaptį, kurią slepia Tomas... Romanas „Drakono akys“ yra išties šaunus kūrinys. Jame rašytojas pasiskolinęs visus pagrindinius Europos pasakų elementus sukūrė be galo įdomią istoriją. Ji yra pateikiama visažinio, trečiojo veikėjo, akimis, kuris pasakodamas knygoje pateiktą informaciją, leidžia mums sužinoti veikėjų mintis, motyvus ir kėslus. Šį romaną autorius paskyrė savo dukrai Naomei, kuri iki parašant kūrinį „Drakono akys“, nebuvo skaičiusi nė vieno tėvo darbo. Būtent tai paskatino Stiveną Kingą parašyti pasaką, kurią perskaičiusi dukra pasakė: „Ji turi tik vieną trūkumą. Aš ją jau baigiau“. Aišku pasaka nebūtų pasaka, jei joje nebūtų propaguojamas tikėjimas, viltis, draugystė ir ištikimybė – vertybės, kurias burtininkas Rendelas Flegas pasitelkęs klastą ir magiją bando sutrypti. Nors romane eilinį kartą kalbama apie gėrio ir blogio kovą, o kai kurie veikėjų poelgiai yra gana nuspėjami, visgi knyga leidžia skaitytojui pamatyti ir suprasti, kad kartais norint išvengti blogų dalykų reikia įdėti daug kantrybės ir kruopštaus darbo. Knyga taip pat mus moko ir kito svarbaus dalyko – kiekvieno iš mūsų gyvenimas gali būti pasaka, nesvarbu, ar mūsų šeima yra karališko kraujo, ar ne. Juk kartais reikia paprasčiausiai tikėti stebuklais ir visi mūsų norai išsipildys...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą