Denis Toransas, tas pats aštuonmetis berniukas, iš garsiojo „Švytėjimo“, apdovanotas ypatinga dovana, dabar jau vidutinio amžiaus slaugos namų darbuotojas. Kelis dešimtmečius plaukęs pasroviui, jis beviltiškai stengiasi nusikratyti polinkio į depresiją ir alkoholizmą. Tik per laimingą atsitiktinumą jam pavyksta įsidarbinti vienuose slaugos namuose, kur savo gebėjimais jis gali palengvinti nepagydomų ligonių kelionę anapus.
Denis nieko nežino apie grynuolius, gaują parazitų, besibastančią Amerikos greitkeliais. Iš pažiūros tai padorūs vidurinės klasės atstovai, neišlipantys iš savo kemperių. Jie klajoja manydamiesi grobio – ieškodami vaikų, turinčių „švytėjimo“ dovaną.
Dvylikametę Abrą Stoun su kaip reta skaisčiu švytėjimu nusižiūrėjo grynuolių vadeiva. Denis pasiryžęs gelbėti Abrą iš gaujos nagų, tačiau mergaitės švytėjimas pažadina ir jo paties demonus...
„Daktaras Miegas“ nėra tik „Švytėjimo“ tęsinys. Stulbinantis Stephen King romanas prikausto dėmesį nuo pat pirmų eilučių, išlaikydamas psichologinę įtampą. Šioje knygoje išryškėja antgamtinis gebėjimas, kadaise sužadinęs susidomėjimą jaunuoju Deniu, ir atskleidžiama pribloškianti jo istorijos atomazga.
„Daktaras Miegas“ yra ilgai lauktas legendinio romano „Švytėjimas“ tęsinys. Pastarąjį rašytojas Stivenas Kingas parašė 1977-ais metais. Romanas „Švytėjimas“ buvo išverstas į daugelį kalbų, buvo kelis kartus ekranizuotas, kurių žymiausia ekranizacija yra laikoma režisieriaus Stenlio Kubriko adaptacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko genialusis Džekas Nikolsonas. Dabar, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Stivenas Kingas grįžta pas savo herojus, nesuskaičiuojamiems gerbėjams pristatydamas nuostabųjį „Daktarą Miegą“... Praėjo ne vienas dešimtmetis. „Panoramos“ viešbutis jau seniai yra sulygintas su žeme. Mažasis Denis Toransas, matantis gyvus mirusiuosius, užaugo. Deja, praeities košmarai yra giliai įsišakniję Denio galvoje, tad norėdamas juos nuslopinti jis geria lygi „žemės graibymo“. Tokiu būdu, pats to nesuprasdamas, jis eina tėvo pėdomis: lėtos, bet užtikrintos visiškos degradacijos link. Vieną dieną likimas (o gal apvaizda) nuveda Deną į mažą miestelį, esantį Naujajame Hempšyre. Čia jis pradeda lankytis anoniminių alkoholikų susitikimuose, susiranda darbą slaugos namuose. Būtent čia jam vėl grįžta neįprasta švytėjimo dovana, kurią pasitelkęs jis padeda pagyvenusiems pacientams lengviau pereiti į pomirtinį pasaulį. Dėl savo neįprasto talento jis netgi yra praminamas „Daktaru Miegu“. Beveik tuo pat metu su juo susisiekia mergaitė Abra. Jai yra dvylika metų ir jos švytėjimo dovana dešimtį kartų lenkia Denio gebėjimus. Taip jau nutiko, kad Abros švytėjimo gviešiasi „Grynuolių mazgas“, piktų antgamtinių būtybių grupė, alkani velniai, besimaitinantys savo aukų švytėjimu. Abrai gresia mirtinas pavojus – jai paskelbta tikra medžioklė! Na o Denas Toransas yra vienintelis žmogus, galintis ją išgelbėti... Romanas „Daktaras Miegas“ yra išties šaunus kūrinys. Taip, daugumą pirmąjį romaną skaičiusių žmonių jau spėjo užaugti o, galbūt, netgi pasenti, tačiau daugelis iš jų, manau, vis dar prisimena mažą berniuką, apdovanotą nepaprasta galia, berniuką, persekiojamą vaiduoklių, berniuką, įstrigusį viename atokiame viešbutyje. Taip jau nutiko, kad jo likimo posūkiai buvo įdomūs ir pačiam Stivenui Kingui, kuris prisimindamas „Daktaro Miego“ parašymo aplinkybes kalbėjo: „Kartą, kai raičiau parašus skaitytojams, vienas vaikinas paklausė „Ei, o kas gi atsitiko tam berniūkščiui iš romano „Švytėjimas“? Tas klausimas ir mane anksčiau kamavo, tad vis dažniau maudydamasis duše ar žiūrėdamas televizorių, imdavau skaičiuoti, kiek metų dabar turėtų būti Denui Toransui, kur jis galėtų būti, ką daro jo mama?“. Kadangi šie klausimai nuolat sukosi autoriaus galvoje, vieną dieną jis tiesiog nusprendė viską išsakyti popieriuje. Na o to rezultatas – gana neblogas fantastinis romanas! Tiesa, kiek jis yra baisus ir stingdantis kraują aš leisiu Jums patiems nuspręsti. Pasakysiu tik tai, kad mane apėmė dvejopi jausmai. Iš esmės tai nepaprasta istorija apie mažą mergaitę, privertusią pasenusį Deną stoti į kovą už savo ir jam brangių žmonių išlikimą. Tai dar vienas epinis gėrio ir blogio susirėmimas, kruvina istorija, nudžiuginsianti milijonus „Švytėjimo“ gerbėjų. Iš kitos pusės, tai gana stipriai cenzūruotas kūrinys, kuriame visas tas siaubas, kraujas ir melancholija yra pateikti vidurinės, o gal net ir pradinukų lygio tekstu. Atrodo lyg ponui Kingui būtų buvę pasakyta: „šito negalima rašyti – per baisu, šitai per daug kruvina, na o šito XXI a. literatūroje neturėtų būti iš viso“. Vien dėl to kūrinys yra visiškai nebaisus ir netgi kelia klausimą – ar šiais laikais siaubo literatūra vis dar turi savo nišą? Manau, šis klausimas užklups ir kitus šio romano skaitytojus, kurie vietoje siaubo istorijos atras labiau pasaką prieš miegą. Kaip bebūtų, džiugu kad ta „pasaka“ pasiekė mus ir lietuvių kalba, mat pirmą kartą ją teko skaityti angliškai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą