Norvegijos ambasadorius Tailande randamas negyvas Bankoko viešnamy. Inspektorius Haris Hūlė išsiunčiamas iš Oslo pasirūpinti, kad skandalingo fakto aplinkybės neiškiltų aikštėn. Tačiau atvykęs į įvykio vietą jis pamato, kad tai – anaiptol ne atsitiktinė, įprasta žmogžudystė. Jos priežastys glūdi gerokai giliau, nei regi akis, ir veda kur kas toliau, nei apsilaupiusios viešnamio sienos. Kitaip tariant, Hūlė supranta, kad kiekvienam tarakonui, šmirinėjančiam viebučio kambary, tenka dar šimtai kitų, besislepiančių už pastato sienų.
Supamas niekad nenutylančio eismo triukšmo Hūlė klaidžioja Bankoko gatvėmis – mirga go-go barai, mainosi šventyklos, svaigina opiumo rūsiai – ir stengiasi iš paskirų dalelių sulipdyti ambasadoriaus gyvenimo bei mirties istoriją. Nors niekas jo neprašė ir niekas to nenori – net pats Haris.
Jo Nesbė – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, tarp jų ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija ir kitomis. Jo knygos ne kartą buvo patekusios į tarptautinių bestselerių sąrašus, pasaulyje jų parduota daugiau kaip 25 milijonai egzempliorių. Savo kūrinyje „Tarakonai“ autorius mus toliau pažindins su policijos detektyvu Hariu Hūle, kuris šį kartą lankysis tolimajame Tailande...
Norvegijos ambasadorius Tailande randamas negyvas viename Bankoko bordelyje. Osle suskumbama užglaistyti skandalą, o kad viskas vyktų sklandžiai, ištirti mirties aplinkybių išsiunčiamas policijos tyrėjas Haris Hūlė. Atsidūręs „jaukiame“ Bankoko mieste, tarp opijaus namų, striptizo barų, triukšmingų gatvių ir nenutrūkstančio turistų srauto, Haris po truputį atranda, kad žmogžudystė nėra tokia jau akivaizdi, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Greitai jis supranta, kad tarakonams landžiojant tarp purvinų plintusų, kažkas grėsmingas slepiasi aklinoje tamsoje...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Jo Nesbė knygą, šį kartą pavadintą gan atgrasiu „Tarakonų“ vardu. Romaną rašyti rašytojas pradėjo 1998 metų žiemą, kuomet išvyko į Bankoką su planu knygos, kuri vėliau turėjo būti išleista pavadinimu „Tarakonai“. Tik nuvykęs į vietą rašytojas suprato, kad ne viskas bus taip, kaip jis planavo. Čia jis tikėjosi praleisti du mėnesius, tačiau iš karto pajuto tikrą klaustrofobiją, netgi manė neištversiantys nė dienos. To priežastimi tapo netradiciška, kitoniška ir net labai nekasdieniška miesto aplinka, kuri tiesiog varė iš proto. Tačiau jau po dviejų savaičių Nesbė įsimylėjo Bankoką, nebegirdėjo triukšmo, pajuto oro kvapą, skonį ir spalvą. Jau netrukus jis vėl pradėjo tampyti herojų Harį savo pėdomis, kuris šį kartą bus priverstas vykti į tolimą kraštą tirti Norvegijos ambasadoriaus Tailande mirtį...
Pasak paties rašytojo, kadangi romanas „Tarakonai“ buvo antroji jo knyga, jis jau buvo spėjęs daug ko išmokti, tad rašyti jam sekėsi lengviau, kompozicija tapo spalvingesnė, siužeto vingiai plastiškesni. Kita vertus, jis jautė kur kas didesnį spaudimą, nes žinojo, kad labai nori rašyti ir garantijų, kad jo knyga bus išleista jis neturėjo. Jo Nesbė labiausiai jaudinosi dėl to, kad antroji knyga patirs nesėkmę ir jis turės ieškoti kažkokio kito sprendimo. Visgi jam pasisekė – romanas „Tarakonai“ buvo įtrauktas į Nacionalinio knygų klubo naujų knygų sekciją, kas reiškė priskyrimą knygų elitui ir praktiškai garantavo komercinę sėkmę.
Romane mes ir vėl sutiksime nepailstantį tyrėją Harį Hulę, kuris šį kartą lankysis atokiame Bankoko mieste. Čia jam teks apieškoti tarnautojo lavoną, klausinėti viešnamio valdytoją ir lavoną suradusią prostitutę, tirti nužudytojo mobiliojo telefono skambučių išklotinę, lankyti ambasadoriaus vairuotoją, dalyvauti laidotuvėse ir net naudotis savo paties kumščiais. Iš tikrųjų Haris išvyksta į šį miestą ne tiek dėl noro ištirti bylą, kiek bėgdamas nuo savo asmeninių problemų. Bankokas yra tolimas miestas, bet ar jis yra pakankamai tolimas pabėgti nuo savo asmeninių demonų yra klausimas kiekvienam būsimam knygos skaitytojui. Su šia mintimi ir yra rutuliojamas šios knygos siužetas, kuri lyginant su pirmuoju rašytojo romanu man pasirodė dar tamsesnė. Nenoriu atskleisti kaip Hariui seksis pamiršti savo problemas, pasakysiu tik tai, kad kūrinyje bus daug visko.
Šiame romane Jo Nesbė mums parodys tikrąjį Hario veidą. Čia jis bus pavaizduotas, kaip stropus, emocingas, geranoriškas, stiprus ir ieškantis tiesos žmogus. Iš kitos pusės jis turės rimtų problemų, kurias manys galintis lengvai kontroliuoti. Rašytojas mums pateiks puikiai subalansuotą istoriją, kurioje bus daug įžvalgų apie Tailando žmones, kultūrą ir geografiją. Mes pamatysime miestą tokį, koks jis yra iš tiesų. Su visais jo privalumais ir trūkumais. Rašytojas nepabijos pavaizduoti visą tą pederastiją, pedofiliją, ar sekso industriją, kuri gero įvaizdžio Bankokui tikrai neteiks.
Prie knygos pliusų priskirčiau ir įtikinamus veikėjų portretus, kurie su kiekviena knyga tampa vis labiau trimačiai. Romano intriga man taip pat pasirodė išlaikyta lygi pat galo, o jos plėtojimas prilygo aukščiausio lygio spektakliui. Rekomenduoju šią knygą visiems rašytojo gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta realijomis ir fikcija atskiestus detektyvinius romanus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą