Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė.
Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.
Jo Nesbė – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, tarp jų ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija ir kitomis. Jo knygos ne kartą buvo patekusios į tarptautinių bestselerių sąrašus, pasaulyje jų parduota daugiau kaip 25 milijonai egzempliorių. Savo kūrinyje „Šikšnosparnis“ autorius mus supažindins su policijos detektyvu Hariu Hūle, kuriam teks keliauti net į pačią Australiją...
Sidnėjuje žiauriai nužudoma jauna Norvegijos televizijos žvaigždė Ingerė Holter. Į pagalbą Australijos kolegoms Oslo policija išsiunčia tyrėją Harį Hulę. Nepaisant to, kad šalies policija žiūri į jį nerimtai, Haris visgi spėja čia ne tik susirasti gerų draugų, bet ir netekti didžiosios savo meilės. Prieš akis mums atgis senos aborigenų legendos, o mirties dvasia išskleis savo sparnus virš žemės it baisus šikšnosparnis. Medžiodamas žiaurų žudiką, kuris bus lyg iš aborigenų sakmių nužengusi gyvatė Bubura, Haris susirems mirtinoje kovoje su klastingu priešu, tik ir ieškančiu progos iššiepti savo aštrias iltis.
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Hario Hūlės mįslę, šį kartą pavadintą „Šikšnosparnio“ vardu. Kai 1997 metų rudenį Jo Nesbė išleido savo pirmąją knygą, jis su nerimo ir baimės mišiniu laukė jos atsiliepimų. Pasak rašytojo, jis labiausiai bijojo pašaipų, neva: „muzikantas lenda į detektyvų sritį“. Tačiau recenzijos buvo solidžios, jose buvo rašoma apie knygą, o ne nagrinėjamas autoriaus asmuo. Na o svarbiausia – apžvalgos buvo išties palankios. Tai davė rašytojui ne tik pasitikėjimo, bet ir paskatino jį nesustoti savo išsirinktame kelyje. Romano dėmesio akiratyje atsidūrė tada dar niekam nežinomas veikėjas Haris Hūlė. Pastarasis netolimoje ateityje su didele energija ims skintis kelią detektyvo žanre ir net įeis į jį, kaip vienas įsimintiniausių šio literatūros žanro atstovų.
Tai kas gi yra tas Haris Hūlė? Į šį klausimą atsakymus rašytojas bando pateikti visose savo serijos knygose. Skaitydami jas, mes sužinome, kad Haris yra policijos pareigūnas dirbantis Oslo nusikaltimų tyrimo skyriuje. Jis gimė 1965 metais ir turi jaunesnę seserį sergančią Dauno sindromu. Jis prarado samę motiną, kurią pasiglemžė vėžys, o su tėvu jis nepalaiko glaudžių ryšių. Haris yra nevedęs, tačiau visos serijos eigoje jis turės santykių su įvairiomis moterimis. Jis turi kelis artimus draugus, bet dėl savo karšto būdo, dažnai susikuria ir nemažai priešų. Jis yra didelis rūkorius ir dar didesnis girtuoklis. Visgi jis yra gan atkaklus, impulsyvus, drąsus ir netradiciškai mąstantis policininkas, kas daro jį velniškai geru detektyvu.
Romane „Šikšnosparnis“ Hariui teks vykti net į pačią Australiją, kur jam teks stebėti dvidešimt trejų metų norvegės televizijos įžymybės nužudymo tyrimą. Nors Hariui bus griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis tikrai nebus iš tų žmonių, kurie tiesiog stebės viską iš šalies. Jau netrukus jis apsilankys mirusiosios namuose ir klube, kuriame ji dirbo, apžiūrės nužudytosios kūną morge, apklaus aukos vaikiną, kalbins prostitutę ir net ruoš pasalą.
Tačiau labiausiai rašytojo kūrinius aš myliu ne dėl puikiai pavaizduoto kieto „faro“ portreto, o dėl visos tos meilės linijos jo detektyvuose. Jo Nesbė yra romantikas, o jo knygose naudojama meilės linija daro jo knygų skaitymą ne tik įdomesniu, bet dar ir įprasmina jį. Prie knygos pliusų priskirčiau ir tai, kad skaitydami šią knygą mes turėsime galimybę susipažinti su Australijos kultūra, vertybėmis ir papročiais, taip pat pamatysime kuo šis žemynas skiriasi nuo viso likusio pasaulio.
Iš kitos pusės veikėjų portretai čia yra gan skurdoki, rašytojas per daug dėmesio skiria dialogams ir per mažai – vidiniam veikėjų minčių voratinkliui. Personažų veiksmai man taip pat pasirodė nedetalizuoti, o pasakojimas yra netgi vietomis šiek tiek nuobodus. Visgi reikia prisiminti, kad šis romanas tėra pirmoji rašytojo knyga, tad rašytojas dar tikrai patobulės. To pavyzdžių tikrai nereikės ieškoti labai toli, mat palyginus šią ir, tarkim, trečiąją rašytojo knygą, kiekvienas pamatys akivaizdžius skirtumus ir supras, kad autorius „auga“ su kiekvienu parašytu puslapiu. Netgi ir šios knygos pirmieji bei paskutinieji penkiasdešimt puslapių kokybės prasme skiriasi kaip diena ir naktis.
Rekomenduoju knygą „Šikšnosparnis“ visiems rašytojo gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurių mylimiausias literatūros žanras yra psichologinis detektyvas. Netolimoje ateityje žadu perskaityti ir daugiau šios serijos knygų, o svarbiausia yra tai, kad ketinu netgi pakartotinai perskaityti jau skaitytas autoriaus knygas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą