Pačiame sezono įkarštyje Anglijos kurorte išvystume promenadą, tiltą, paplūdimio skėčius ir smėlio pilis statančius vaikus. Tačiau ne šį kartą – prie jūros randamas pusnuogis lavonas.
Tirti sukrečiančią žmogžudystę paskiriamas inspektorius Džordžas Džentlis. Suktis reikia greitai, nes poilsiautojai ir miestelio gyventojai ima panikuoti dėl žudiko, kuris sudrumstė kurorto ramybę. Šalia rasto lavono nėra jokių jo tapatybę patvirtinančių daiktų, todėl Džentlis susiduria su sunkia užduotimi – išsiaiškinti ne tik kas yra žudikas, bet ir nužudytasis. O kas gali pasakyti, ar nebus įvykdyta dar viena žmogžudystė?
Alanas Hanteris gimė 1922 m. Hautaune, Norfolke. Lankė mokyklą Vroksame. Būdamas keturiolikos metė mokslus ir pradėjo dirbti tėvo fermoje netoli Noridžo. Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui įstojo į Karališkųjų oro pajėgų gretas. 1944 metais vedė, po karo vadovavo antikvarinių knygų skyriui Noridže. 1950 metais įsteigė savo knygyną, o nuo 1955 iki 1988 metų savo gyvenimą paskyrė detektyvinių romanų rašymui. Savo antrajame romane „Džentlis pajūryje“, autorius mus supažindins su dar viena Džordžo Džentlio byla, kurioje bus kalbama apie numirėlį, šį kartą rastą viename kurortinio miestelio paplūdimyje.
Vasarą paplūdimyje mes galime rasti daug kūnų, tačiau paprastai jie nėra mirę. Dažniausiai jie yra gyvi ir slankioja po pajūrį, deginasi saulėje, stato smėlio pilis, vaišinasi saldumynais, dengia savo galvas kepurėmis, ar grožisi peizažu. Tačiau žmogaus lavonas paplūdimyje – visiškas nesusipratimas! Visgi vyriausiajam inspektoriui Džordžui Džentliui, tai įprasta diena. Tačiau šį kartą viskas yra kiek kitaip. Nusikaltimas turi būti išspręstas labai greitai, mat tik tokiu būdu pavyks sugražinti harmoniją kurortiniame miestelyje. Visgi norint surasti nusikaltėlį, pirmiausia reikia išsiaiškinti lavono tapatybę, o tą padaryti nebus lengva. Tuo metu, kas gali žinoti, jog žmogžudystės nepasikartos?..
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Džordžo Džentlio istoriją, šį kartą besislepiančią po „Džentlis pajūryje“ pavadinimu. Romano dėmesio akiratyje atsidurs mums jau pažįstamas veikėjas vyriausiasis inspektorius Džordžas Džentlis. Šį kartą jis yra iškviečiamas ištirti žmogaus rasto paplūdimyje mirtį, mat įprasta policija su šia mįsle pati nebesusidoroja. Pasitelkęs vien tik savo proto jėgą ir mėtinių pastilių vėsą, Džentlis palaipsniui išaiškina nusikaltimą. Pasirodo jo paslaptis slypėjo slaptoje organizacijoje, kurioje dirba užsienio šnipai ir vietiniai bendrininkai. Kad surastų tiesą, Džentliui tenka apžiūrėti skenduolio lavoną, susitikti vietinį kvailelį, kalbinti prostitutę, apieškoti nužudytojo kambarį viešbutyje, tardyti įtariamuosius, sekti padirbtų pinigų keliu ir net saugotis priešininko peilio. Kai galiausiai atrandami nužudytojo drabužiai, byla įgauna dar neregėta pagreitį...
Iš tikrųjų nors dar tik gegužės mėnesis ir retas kas iš mūsų atostogaujame, visgi pripažįstu, kad Džentlio kūriniai yra išties puikus pasirinkimas skaitymui vasarą paplūdimyje atostogų metu. Jie ne tik neapkrauna galvos nereikalinga informacija, nesugadina nuotaikos depresuojančiais detektyviniais tyrėjais, bet netgi gali tapti puikia priemone bandant nubaidyti nuobodulį. Romanų veikėjai yra gan spalvingi, mįslės prikaustančios dėmesį, o pagrindinis veikėjas keliantis šypseną.
Iš kitos pusės šie romanai yra kiek pasenę, „papeliję“ ir netgi šiek tiek atsiduoda naftalinu. Na o blogiausia – jie visiškai pasimeta panašių kriminalinių romanų masėje. Analogiškų kūrinių praeitame amžiuje Lietuvoje buvo prileista tiek daug, kad daugelis iš mūsų pasiknaisiojęs savo bibliotekoje atrastume vieną ar kelis analogiškus „Džentlius“. Aš pats šiuo metu bandau prasivalyti savo asmeninę knygų kolekciją ir netgi esu atsidėjęs ne vieną seną knygą pardavimui. Man tiesiog kartais susidaro toks įspūdis, kad jeigu tu skaitei vieną klasikinį detektyvinį romaną, tai tu skaitei juos visus. Nors, galbūt, „Džentlis pajūryje“ kažkam taps išimtimi, kaip man tapo Arseno Liupeno knygos. Tiesiog kartais reikia surizikuoti, net jei ta rizika ir atrodo labai didelė. Juk tik klasikiniuose kriminaliniuose romanuose veikėjai yra priversti pasikliauti vien tik savo dedukcija ir žmogaus prigimties išmanymu, o ne DNR testais ir kitais laboratoriniais tyrimais. Ateityje, galbūt, skaitysiu ir daugiau Džentlio detektyvų, o, galbūt, pakartotinai perskaitysiu vagies-džentelmeno knygas. Bus matyti...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą