Norvegijos miškuose du berniukai aptinka šešerių metų mergaitę be gyvybės ženklų. Ji aprengta neįprastai, it lėlė, jai prikabinta juostelė „Aš keliauju viena“.
Specialusis Oslo nusikaltimų tyrimų biuras pradeda tirti šią mįslingą žmogžudystę. Detektyvas Munkas keliauja į apleistą salą, kurioje slepiasi be galo talentinga, turinti šeštąjį pojūtį, tačiau praeities šmėklų bei depresijos kankinama buvusi detektyvė Mia Kriuger. Atidžiai peržiūrėjusi nusikaltimo vietos nuotraukas ji pareiškia, kad aukų bus daugiau.
Ar gali nužudymai sietis su prieš šešerius metus įvykdytu kūdikio pagrobimu? O gal tai susiję su paslaptinga krikščionių sekta, besislepiančia giliai miškuose? Iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai veja vienas kitą, atsiskleidžia vis daugiau neįtikėtinų detalių.
Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra liginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. Knyga „Aš keliauju viena“, tai drąsus, šiurpą keliantis naujosios kartos rašytojo detektyvinis trileris, pelnęs tarptautinį pripažinimą ir gilias skaitytojų simpatijas.
Oslo apylinkėse esančiame miške randamas medyje pakabintas šešerių metų mergaitės kūnas. Jis yra aprengtas it lėlė, kuriai už nugaros kabo kuprinė, o ant kaklo – juostelė su užrašu „aš keliauju viena“. Genialioji Mia Kriuger, unikalių tyrėjo instinktų turinti moteris, prieš kelerius metus paliko policiją ir apsigyveno izoliuotoje Norvegijos fiordų saloje. Čia ji kenčia nuo skaudžių prisiminimų ir nuolat galvoja apie savižudybę. Bet kai jos buvęs viršininkas Holgeris Munkas pasirodo su nuotrauka iš nusikaltimo vietos, Mia supranta, kad tai tik pirmoji auka. Dabar vienintelė jos pareiga – grįžti atgal į policiją ir išspręsti šią painią bylą. Tačiau Mia Kriuger net nenutuokė į kokį nesveiką žaidimą su mirtimi ji netrukus įsitraukė...
Taigi po nedidelio nuokrypio į šalį su rašytoju Džonu Grišemu aš pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą. Ši karta tai istorija apie nužudytą mergaitę ir jos mirtį tiriančius du policijos detektyvus. Šioje knygoje jais tapo Mia Kriuger ir Holgeris Munkas...
Holgeris Mungas buvo penkiasdešimt ketverių stambaus stoto vyras, toks apvalus, kad beveik nebematė savo batų. Jo mintys dažnai sukosi apie norą pradėti šiek tiek mankštintis, ar pagaliau ryžtis sveikai maitintis. Matematika buvo jo hobis, tad jis žinojo daug faktų susijusių su ja. Jis buvo išsiskyręs, tačiau niekaip negalėjo išmesti savo buvusios žmonos iš galvos. Jo dukra ruošėsi ištekėti, tad paskutiniu metu jie pradėjo daugiau bendrauti. Gerti jis negėrė, tačiau atsisakyti rūkyti neketino, kad ir kiek įstatymų politikai sugalvotų. Jo kolegos policijoje jį apibūdintų, kaip „moksliuką“, „protingą“ ir „šiek tiek pernelyg malonų“. Kitaip sakant jis buvo storas, mielas moksliukas, niekada neliečiantis alkoholio, jaučiantis meilę matematikai, klasikinei muzikai, kryžiažodžiams ir šachmatams. Galbūt šiek tiek nuobodokas, bet neapsakomai geras tyrėjas ir vadovas.
Tuo metu Mia Kriuger buvo skaudžių prisiminimų sukaustyta moteris išgyvenanti ne pačias geriausias savo gyvenimo dienas. Jos dvynė sesuo mirė prieš beveik dešimt metų perdozavusi nuo narkotikų. Ji buvo rasta rūsyje Tojene, Osle, ant supuvusio čiužinio, su vis dar rankoje styrančia adata. Šie skaudus prisiminimai slėgė Mią visą gyvenimą, o po vieno įvykio policijoje ji pardavė savo butą ir apsigyveno nedidelėje trobelėje prie jūros. Čia buvo gaivus oras, vaizdas į jūrą, ramybė po baltais debesimis ir nesuskaičiuojama daugybė elnių. Ji buvo puiki policininkė mat ne tik turėjo „šeštąjį“ jausmą, bet ir permatydavo žmones kiaurai. Po dvylikos dienų, balandžio aštuonioliktąją, ji ketino nusižudyti, tad paskutines savo gyvenimo dienas leido maišydama alkoholį ir stiprius antidepresantus...
Galiausiai į Mią kreipiasi jos buvęs viršininkas Holgeris Mungas, kuris paprašo pagalbos tiriant naujausią nužudymą. Kriuger iš karto pastebi svarbią detalę nužudytosios nuotraukose, o būtent vienetą išraižytą mergaitės nage. Tai galėjo reikšti tik viena – pirmąją žmogžudystę iš galimų dešimties...
Na o kaip įvykiai rutuliosis toliau aš rekomenduosiu Jums patiems sužinoti. Vieną ką aš galiu atskleisti, tai faktą, jog veiksmas šioje knygoje bus pateiktas kelių veikėjų akimis. Visgi jeigu Jūs manote, kad rašytojas apsistos tik ties Mios ir Holgerio portretais, tai būsite visiškai neteisūs. Autorius supažindins mus ir su kitais, ne ką mažiau įdomiais personažais. Pavyzdžiui, žmogumi su erelio tatuiruote, Tobiju Iversenu bei jo mažuoju broliuku, programišiu Gabrieliu Miorku, ūkininku Tomu Lauritsu Larsenu, ką tik vyro netekusia Sara Kiese ir kt. personažais. Šis knygos aspektas darys ją labai kinematografiška ir išties įtraukiančia.
Iš tikrųjų apie šią knygą galima kalbėti labai daug ir ilgai, tačiau nenorėdamas sugadinti Jums skaitymo malonumo aš šioje vietoje nutilsiu. Juk šis romanas, tai istorija apie sugniuždyto likimo žmones, apie gilius praeities randus, apie prigimtines nuodėmes, vidinius demonus, ar tamsiąją žmogaus psichologijos pusę.
Rekomenduoju ją visiems mėgstantiems sudėtingus ir daugiasluoksnius kūrinius, bei tiems žmonėms, kurie dievina personažų gausą romanuose. Knyga yra pripildyta veikėjų psichologijos ir dramatizmo, tad patiks ir visiems ieškantiems išgyvenimų, ar aštrių pojūčių. Nesakau, kad ji patiks kiekvienam iš Jūsų, tad prieš pirkdami būtinai pasiskaitykite ir daugiau jos apžvalgų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą