Vyriausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.
Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.
Jornas Lieras Hoštas – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Knyga „Medžiokliniai šunys“, tai aštuntasis serijos romanas apie policijos detektyvą Viljamą Vistingą, daug mačiusį tyrėją, šį kartą susidūrusį su apkaltinimu suklastojus įkalčius...
Rudolfas Haglundas, 17 metų kalėjimo kameroje atsėdėjęs žudikas, galiausiai išeina į laisvę. Jis iš karto pareiškia – jo byla buvo sufabrikuota policijos, o pagrindinis įkaltis – pakištas. Sprendžiant iš to, kad bylos imasi vienas geriausių šalies advokatų, tai nėra tušti žodžiai. Bręsta didelis skandalas, kurio epicentre atsiduria policijos detektyvas Viljamas Vistingas, žmogus tyręs Sesilijos Lindės pagrobimo bylą ir pasiuntęs Haglundą už grotų. Iš vienos pusės jį užpuola sensacijos ieškantys žurnalistai, iš kitos pusės – ambicingas advokatas, iš trečios – vidaus tyrimų policija. Visi jie yra it medžiokliniai šunys, tik ir ieškantys progos pribaigti savo grobį. Tačiau Vistingas yra tos pačios rūšies atstovas. Jis kaip niekas kitas žino, kaip susekti nusikaltėlius ir atskleisti tikrąją tiesą. Tačiau laiko tam yra labai mažai, mat pagrobiama dar viena mergina. Vistingas ir jo žurnalistė dukra Lina yra užtikrinti, kad šiuos nusikaltimus sieja ta pati praeities grandis. Kad išaiškintų tiesą ir apgintų savo garbę, Viljamas bando susieti visus mozaikos fragmentus ir suprasti, o kas gi buvo praleista pro akis 17 metų atgal.
Taigi kaip jau supratote, aš pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, dar vieną Viljamo Vistingo romaną. Šį kartą jo epicentre atsiduria pats Vistingas, kuris yra apkaltinamas suklastojęs įkalčius septyniolikos metų senumo byloje. Tai jam tampa savotišku smūgiu į paširdžius, mat jis ne kartą aiškino savo kolegoms bazinių vertybių svarbą policininko darbe. Jis sakydavo, kad svarbus yra sąžiningumas, objektyvumas, nuoširdumas ir nuolatinės tiesos paieškos.
Sesilijos byla buvo viena iš tų bylų, apie kurią jis niekada nekalbėdavo. Viena iš sunkiųjų ir skausmingųjų. Būtent jis vadovavo tyrimui prieš septyniolika metų. Tuo metu jis buvo jaunas gabus policininkas, o Sesilijos atvejis buvo ta byla, kuri jam suteikė nemažai bemiegių naktų. Prieš septyniolika metų ji dingo po to, kai išbėgo pabėgioti po antros valandos. Ta vasara buvo labai karšta, bet Sesilija Lindė treniravosi beveik kasdien. Ji bėgdavo ilgus atstumus, bet neturėjo nuolatinio maršruto. Kai ji pradingo kelioms valandoms, šeima pamanė, kad ji išsinarino koją arba nugriuvo ir susitrenkė. Tai įvyko dar prieš visiems įgyjant mobiliuosius telefonus, tad ji negalėjo paskambinti ir prisikviesti pagalbą. Jie ieškojo jos palei artimiausius kelius, bet nerado. Tada kreipėsi į policiją. Mergina buvo surasta po dvylikos dienų išmesta pakelėje, netoli išdegusio miško. Praėjus trims dienoms po Sesilijos dingimo į policijos nuovada prisistatė Karstenas Brekė, kuris pareiškė matęs galimą žudiką. Vyko tyrimas, kurio metu buvo rasta nuorūka, merginos ausinukas ir kiti įkalčiai. Viskas baigėsi tuo, kad Rudolfas Haglundas buvo suimtas ir apkaltintas žmogžudyste...
Galiausiai praėjus beveik dviem dešimtmečiams po merginos mirties, jis pareiškia buvęs – nepatikėsite tuo – visiškai nekaltas! Nesakysiu kaip visa ši istorija baigsis nusikaltėliui ir bylą tyrusiems pareigūnams, tarsiu tik tai, kad skaitydami šį kūrinį Jūs tikrai neturėsite kada miegoti. Juk romanas „Medžiokliniai šunys“, tai sudėtinga ir daugiasluoksnė istorija, pasakojanti apie suktą žudiką, įvykdžiusį ne vieną mirtiną nusikaltimą. Tai istorija apie kovą už teisybę, apie teisingumą ir teisinę sistemą apskritai. Ji patiks visiems detektyvinių romanų gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta įtampa ir veiksmu perpildytus pasakojimas. Iš tikrųjų perskaitęs šią knygą labai susigėdau, nes ankstesnėje apžvalgoje gan stipriai supeikiau rašytoją Jorną Lierą Hoštą. Ši knyga yra visiška priešingybė ankstesnei knygai. Joje mes ne tik, kad galime įžvelgti nepaprastą autoriaus talentą kuriant sudėtingus siužetus, bet ir gebėjimą sukurti įdomius ir „gyvus“ personažus. Rekomenduoju ją visiems kriminalinių romanų mėgėjams, bei tiems žmonėms, kurie tiki tvirta įstatymo ranka.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą