Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido.
Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus. Padedamas vietinės policijos jis klaidžioja po skurdžiausius Lietuvos sostinės rajonų labirintus, ieškodamas atsakymų apie šiurpios nakties įvykius.
Jornas Lieras Hoštas – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Knyga „Uždaryta žiemai“, tai septintasis serijos romanas apie policijos detektyvą Viljamą Vistingą, daug mačiusį tyrėją, šį kartą susidūrusį su žmogžudyste viename vasarnamyje už miesto ribų...
Uvė Bakerudas, vedęs dviejų vaikų tėvas laukia ramaus savaitgalio savo vasarnamyje Guslande. Jau netrukus jis bus uždarytas žiemai ir lauks savo eilės lygi kito pavasario. Tačiau kuomet apylinkes palieka turistai, mažiau laukiami lankytojai atvyksta jiems iš paskos. Atvykęs į vietą, Bakerudas atranda visiškai nusiaubtą savo nedidelį vasarnamį. Tikrindamas ar toks pat likimas neištiko ir kaimynų namelio, jame jis atranda lygi mirties sumuštą nepažįstamą vyrą... Ištirti susidariusią situaciją atvyksta inspektorius Viljamas Vistingas, jau anksčiau matęs ne vieną mirtį. Visgi naujoje žmogžudystėje jis atranda kažką naujo ir tikrai labai nemalonaus. Tačiau jo nerimą labiausiai kursto dukros Linos noras pasilikti viename vasarnamyje prie fiordo žiočių, kai tuo metu visi įtarimai krenta ant jos vaikino Tomio...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, kurio dėmesio akiratyje atsiduria policijos tyrėjas Viljamas Vistingas. Pastarasis prieš savaitę apsigyveno su savo mergina Suzana, su kuria buvo pažįstamas jau du metus. Jis mėgo vyną, nors niekada neturėjo laiko, nei ypatingo noro domėtis vynuogių rūšimis ar vynininkystės regionais. Jo veidas buvo platus, neskustas su tamsiomis akimis. Seniai, seniai jis buvo vedęs moterį vardu Ingrida, su kuria susilaukė dviejų vaikų. Deja, moteris prieš ketverius metus mirė Norado misijoje Afrikoje. Per savo policininko karjerą jis pernelyg dažnai regėjo nepaaiškinamo žiaurumo rezultatus, tad neapkentė kruvinų žaizdų, lavonų ir artimųjų dejonių.
Visgi kad ir kaip jis nemėgo viso to brutalumo savo profesijoje, jam ir vėl teko vykti į nusikaltimo vietą su dar viena nekalta auka. Šį kartą tai buvo vyras. Jis persikreipęs gulėjo viename vasarnamyje. Viena ranka prispausta kūno, kita atmesta į šalį. Storos, juodos pirštinės buvo prisigėrusios kraujo, purvini auliniai batai beveik siekė kelius, veidą dengė kaukė. Visos nuorodos rodė, kad nužudytasis yra vagis, atėjęs apiplėšti namelį. Tačiau netikėčiausia dar laukė priešakyje, mat pakeliui į lavoninę keliavęs kūnas netrukus dingsta kartu su visu automobiliu...
Na o ar pavyks Viljamui nustatyti mirusiojo tapatybę ir įminti šį baisų nusikaltimą, Jūs sužinosite tikrai ne iš manęs, o iš pačios knygos, jeigu pasiimsite ją skaityti. Iš karto pasakysiu, kad ji tikrai nėra eilinė, mat dalis jos veiksmo vyksta, nepatikėsite... Lietuvoje! Pastaroji pavaizduota tikrai neįprastai ir net šiek tiek nepalankiai. Juk visgi Viljamas į ją nuvyksta ne atostogauti, o gaudyti nusikaltėlių. Čia ji vaizduojama kaip šalis, turinti problemų su nusikalstamumu, skurdu ir nedarbu, kuris siekia beveik dvidešimt procentų. Kraštovaizdis čia keitėsi nuo tankių miškų ir suartų laukų iki industrinių rajonų ir aukštų, niūrių daugiabučių. Šalies sostinė buvo šiuolaikiškas ir kosmopolitiškas miestas, kuris daug kuo priminė Kopenhagą ar Paryžių. Čia galėjai išvysti triukšmingas gatves, vaizdingas aikštes ir mažas gatveles. Visur buvo švaru ir tvarkinga. Virš pastatų stogų kyšojo bažnyčių bokštai, kas liudijo, jog lietuviai yra labai religingi žmonės, o tai savo ruoštu kontrastavo su norvegų požiūriu į juos, kaip į migruojančius kriminalinius nusikaltėlius...
Iš tikrųjų turiu pasakyti, kad nors skaityti apie Lietuvą buvo džiugu, neįprasta ir tuo pat metu pikta, visgi tai nekeitė fakto, kad knyga yra šiek tiek nuobodoka. Nežinau ar dėl to buvo kaltas perspaustas siužetas, sausas rašymo stilius, ar kol kas man svetimi personažai. Visą situaciją dar blogino ir tai, kad šis romanas yra net septintoji serijos knyga, tad daug praeities detalių taip ir liko neatskleista. Iš tikrųjų norėčiau pasakyti, kad tolimesnių šios serijos knygų aš nesiimsiu skaityti, tačiau taip pasakydamas Jums sumeluočiau, mat turiu nusipirkęs visas tris šiuo metu į lietuvių kalbą išverstas šio rašytojo knygas. Viską liūdino ir tai, kad tai yra net septintoji serijos knyga ir ji yra tokia „meh!“. Na o tai savo ruoštu reiškė tik du dalykus – arba autorius per tiek laiko visiškai nepatobulėjo, arba aš pasidariau per daug reiklus savo skaitomoms knygoms. Kaip bebūtų, dedu daug vilčių į kitas autoriaus knygas, nors septintasis romanas man didelio įspūdžio nepadarė.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą